Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, rugsėjo 29 d.


KOMENTARAS
Vakarai užkibo ant Kremliaus psichologinių manipuliacijų kabliuko
Edwardas Lucasas
BNS foto
E. Lucasas.

Prisimenate „refleksų valdymą“? Ši sovietinių laikų strategija, kuri tebėra Rusijos šiuolaikinės karybos pagrindas, numato galimybę pasitelkti įvairius imituojamus ir tikrus veiksmus, siekiant nukreipti priešininko sprendimus pageidaujama linkme arba juos sutrikdyti.

Puikus pavyzdys – pastarojo meto įvykiai. Rusija sėkmingai įtikino daugumą Vakarų lyderių, kad ji priartėjo prie didelio masto įsiveržimo į Ukrainą, kuris apimtų karinę okupaciją, demokratiškai išrinktos vyriausybės Kijeve pakeitimą marionetiniu režimu ir ukrainiečių elito areštus kaip Stalino laikais.

Aš tai vertinu skeptiškai. Pasiruošimai tikram karui apimtų Rusijos pastangas atremti neišvengiamą baudžiamąjį Vakarų atsaką. Turėtų būti perkeliami pinigai, siekiant išvengti turto įšaldymo, taip pat kaupiamos importuojamos prekės, kurioms galėtų būti taikomos Vakarų sankcijos. Tokie žingsniai turi savą politinę ir ekonominę kainą. Kol kas nematau jokių požymių, kad tokių priemonių būtų imamasi.

Kaip bebūtų, šiurpi perspektyva, kad Europą apims didžiausias kraujo liejimas nuo 1945 metų, paskatino karštligiškas diplomatines pastangas siekiant to išvengti. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas nejučia tapo bendrininku, sekmadienį 105 minutes kalbėdamasis telefonu su V. Putinu ir pažadėjęs „intensyvų diplomatinį darbą“, kad būtų sušauktas viršūnių susitikimas, kuris „apibrėžtų naują taikos ir saugumo tvarką Europoje“. Pirmutinis tikslas būtų paliaubos Rytų Ukrainoje.

Vakarų žvalgyba, sprendimus priimantys veikėjai ir žiniasklaidos priemonės pareigingai atlieka savo vaidmenis pagal scenarijų, kuris yra rašomas Rusijos.

Suprantama, kad neįsigilinusieji į padėtį lengviau atsikvėptų, o Kremlius kaip tik to tenori. Dėkingumas, kad neva buvo užbėgta už akių katastrofai, reikštų, jog užmirštame, kas buvo jos kurstytojas, o V. Putinas tuo metu susišluotų didelius geopolitinius dividendus.

Iš esmės Rusija šią padėtį surežisavo, kad sudarytų savo pretenzijų dėl saugumo (supraskit – neurozių) teisėtumo įspūdį ir kad paskatintų Vakarus su jomis sutikti. Iš tikrųjų šias problemas susikūrė pati Rusija – daug metų jos vykdytas spaudimas ir kenkimas paskatino kaimynių troškimą įstoti į NATO.

Frazė „Ukrainos krizė“ yra to pavyzdys. Ukraina nepadarė nieko bloga, tik priešinosi Rusijos spaudimui ir klupinėdama ėjo į ekonominę ir politinę sėkmę. „Krizė“ yra visai kitur.

Žaviai skambanti (ir neapibrėžta) E. Macrono aukšto lygio Rytų ir Vakarų sutartis neabejotinai taptų moraliniu smūgiu Rytų ir Vidurio Europos šalims. Galingosios valstybės (ir vėl) derasi joms už nugarų. Ukraina neabejotinai bus spaudžiama nori nenori prisidėti savu indėliu.

Visa tai normalizuos ne vien Kremliaus šantažą, bet ir status quo ante. Sankcijos dabar tebus atsakas į Rusijos tolesnį netinkamą elgesį. Tačiau juk V. Putino režimas jau yra įsiveržęs į Ukrainą, siuntė savo smogikų komandas galabyti kritikų Vakarų sostinėse ir aktyviai vykdė kitokias prieš mus nukreiptas priemones. Visi šie dalykai bus užmiršti.

Dėmesys dirbtinei krizei dėl Ukrainos taip pat nukreipia dėmesį nuo kitų Rusijos piktadarybių, pavyzdžiui, pusiau nuolatinio karinių pajėgų dislokavimo (galbūt įskaitant branduolinę ginkluotę) Baltarusijoje.

Sankcijomis kol kas tik grasinama, o Rusijos laimėjimai jau yra tikrovė. Ištisas savaites trunkantis žvanginimas ginklais išryškino gausius nesutarimus tarp Vakarų šalių. Vokietijos baisėjimasis konfrontacija, Italijos priklausomybė nuo rusiškų dujų, Britanijos valdžios delsimas imtis veiksmų prieš „Londono pinigų skalbyklą“, E. Macrono pomėgis pasipuikuoti – visa tai yra aiškiai matoma. Vakarų visuomenės nuomonė taip pat susiskaldžiusi – Rusijos argumentai dėl „nacių“ Ukrainoje ir esą sulaužytų pažadų neplėsti NATO buvo plačiai transliuojami, kaip ir izoliacionistinės nuotaikos, stumiamos kai kurių neva konservatyviojo sparno apžvalgininkų.

Vakarų žiniasklaidos įgimtas palankumas „abiejų pusių“ diskusijoms iškelia tokius klausimus (kurie faktiškai yra nereikšmingi arba neesminiai) į dėmesio centrą. Ši padėtis – taip pat puiki žinia V. Putinui.

Balansavimas ties pavojinga riba gali tęstis beveik neribotą laiką. Mes vis labiau pavargstame ir imame bijoti. V. Putinas susišluoja rezultatus.

Niekas iš to, kas buvo pasakyta, neužkerta kelio tolesniems kariniams veiksmams ateinančiomis dienomis, savaitėmis ar mėnesiais. Tačiau kam vargintis, jeigu net ir eskalavimo grėsmė yra tokia veiksminga? Galbūt jie to nesuvokia, bet Vakarų žvalgyba, sprendimus priimantys veikėjai ir žiniasklaidos priemonės pareigingai atlieka savo vaidmenis pagal scenarijų, kuris yra rašomas Rusijos.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2022 02 22 11:05
Spausdinti