Meniu
Prenumerata

penktadienis, gegužės 20 d.


KOMENTARAS
Vakarų susiskaldymas – didžiausia dovana Kremliui
Edwardas Lucasas
BNS foto
E. Lucasas.

Kremlius kariauja su Ukraina naudodamasis Vakarais, taip pat kariauja su Vakarais naudodamasis Ukraina. Jo ginklai – daugiausiai psichologiniai, o ne kariniai. Tikslas – pasėti baimę, netikrumą, abejones ir neviltį.

Ukrainos atveju Vladimiras Putinas siekia primesti vienišumo ir pažeminimo jausmą. Ukrainos didžiausias troškimas – tapti Vakarų dalimi, kitaip tariant, mėgautis gyvenimo laisvoje visuomenėje kultūriniais, teisiniais, politiniais ir socialiniais privalumais. Šalis yra pakeliui į šį tikslą, nepaisant didelio vėlavimo ir kliūčių. Visgi jai reikia išorinio palaikymo – ne vien finansinio ir karinio, bet ir psichologinio, žinojimo, kad Vakarų šalys pritaria jos siekiams.

Tuo metu Rusijos lyderio tikslas – parodyti ukrainiečiams, kad jie klysta, kaip ir čekoslovakai 1938, 1948 ar 1968 metais, vengrai 1956-aisiais arba lenkai Jaltoje. Jie pasitiki ne tais, kuriais turėtų. Vakarams rūpi tik jų pačių interesai. Visos tos kalbos apie vertybes ir principus tėra graži priedanga.

Karinis smūgis Ukrainai, net ir riboto masto, taptų žiauria pamoka ukrainiečiams, jeigu Vakarų atsakas į jį nebūtų rimtas ir vieningas. Paradoksalu, kad pačioje Ukrainoje padėtis mažai tepasikeistų. Šalis toliau stengtųsi kurti teisinę valstybę, politines institucijas ir klestinčią ekonomiką. Tačiau V. Putinas tikisi, jog geopolitinio pralaimėjimo psichologinis smūgis bus pakankamas, kad didžioji slaviška kaimynė netaptų tuo, ko jis labiausiai bijo – sėkmės pavyzdžiu.

Kita vertus, Ukraina taip pat yra prieš Vakarus nukreiptas ginklas, nes Kremliaus sukurta krizė išnaudoja itin skirtingus požiūrius į saugumą, istoriją ir kaimynes rytuose. Kai kurioms Vakarų šalims Ukrainos suverenitetas ir perspektyvos labai rūpi. Kitos tuo rūpinasi mažiau arba apskritai nesuka galvos. V. Putinas gali tuo pasinaudoti ir puolimą prieš Ukrainą nukreipti tokiu būdu, kad jis pakurstytų itin skirtingas reakcijas transatlantiniame aljanse.

Esmė, kad silpnoji vieta egzistuoja ir kad ji akivaizdi. Rizika – maža, o potenciali nauda – milžiniška.

Pavyzdžiui, įsivaizduokit riboto masto Rusijos raketų smūgį Ukrainos teritorijoje. Jis galėtų būti nukreiptas į nepopuliarius, kontroversiškus taikinius, pavyzdžiui, kurios nors ultradešiniųjų sukarintos grupuotės mokymų stovyklą. Tokio pobūdžio ataka pakurstytų amerikiečių įniršį, bet europiečius priverstų sudvejoti. Jeigu ES vykdytų JAV vadovaujamas sankcijas, V. Putinas galėtų atsakyti sustabdydamas arba apribodamas dujų tiekimą Europai.

Ar Europos politikai iš tiesų lieptų savo rinkėjams susitaikyti su šaltais, tamsiais namais, prarastomis darbo vietomis, artėjančiu trąšų stygiumi ir kitais dujų tiekimo krizės rezultatais – vien tam, kad apsaugotų veikėjus, kuriuos daugelis laiko neonaciais? Visai tikėtina, kad europiečiams amerikiečių sankcijos atrodys per griežtos ir kad dabar laikas dialogui, o ne konfrontacijai (na, o kol kas prašom vėl atsukti dujas). Net jeigu tokiu keliu pasuktų tik mažuma priimančių sprendimus Europoje, jie pasmerktų Europos Sąjungos užsienio politikos ambicijas ir Šiaurės Atlanto aljansą, nes Jungtinėms Valstijoms Europos saugumas negali rūpėti labiau negu patiems europiečiams.

Tokia pergalė atvertų kelią kitiems Rusijos siekiams: ilgalaikėms dujų tiekimo sutartims, kurios įtvirtintų Kremliaus galybę Europos ekonomikos ir politikos širdyje ir neutralioms arba demilitarizuotoms buferinėms zonoms prie Rusijos sienų. Be to, būtų padarytas galas daugiašaliam taisyklių kūrimui ir jų laikymuisi.

Rusija turi daug kitų būdų tai pasiekti. Esmė, kad silpnoji vieta egzistuoja ir kad ji akivaizdi. Rizika – maža, o potenciali nauda – milžiniška. Taigi, pavojus išlieka. Per kelis mėnesius Kremlius gali būti pajėgus diktuoti sąlygas Europai.

Tačiau visa tai nėra neišvengiama. Vakarų šalys yra daug didesnės ir turtingesnės už Rusiją. Jos gali pasirūpinti, kad V. Putino lošimas atrodytų nepatrauklus ir pavojingas, priešindamosi jo agresijai ir palaikydamos Ukrainą. Tuo metu ukrainiečiai turėtų prisiminti, kad nei Rusijos provokacijos, nei Vakarų parama nėra tokios svarbios kaip jų pačių solidarumas ir ryžtas.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2022 02 03 12:01
Spausdinti