Visai neseniai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) Lietuvai pateikė rekomendacijas dėl valstybės valdomų įmonių (VVĮ) sektoriaus. EBPO ragina stiprinti valstybės nuosavybės funkciją, didinti nepriklausomų įmonių valdybos narių skaičių, valstybės įmones pertvarkyti į bendroves ir racionalizuoti sektorius, kur veikia daug tą pačią veiklą, bet skirtinguose regioniniuose padaliniuose vykdančių įmonių, kaip antai miškų urėdijos ir kelių priežiūros įmonės.
Lietuvoje šiandien susiduriama su tam tikrais sunkumais formuluojant ar bent jau viešai argumentuojant racionalią viziją, kuria linkme reikėtų pertvarkyti VVĮ. Antai bankrutuojančios Lietuvos jūrų laivininkystės (LJL), kuriai gelbėti pasitelkta kita valstybės įmonė „Lietuvos geležinkeliai“, istorija ir susiję debatai nukreipė dėmesį ir galimai net padarė meškos paslaugą gerai ir šiuolaikines tendencijas atitinkančiai susisiekimo sektoriaus VVĮ konsolidavimo idėjai, kuria siekiama mažinti politikų ir biurokratų įtaką, modernizuoti įmonių valdymą, sutelkti trūkstamus kompetentingų vadovų resursus, išnaudoti masto ekonomiją ir sinergiją, konsoliduoti finansinius išteklius ir derybinę galią.
Akivaizdu, kad svarstant tokio masto pokytį kaip didelio holdingo steigimas, visada atsiras argumentų tiek už, tiek ir prieš idėją – ne veltui oponentai kelia klausimus dėl holdingo įmonių veiklų suderinamumo, stiprėjančio valstybinio kapitalizmo, nepakankamų konsultacijų su verslo bendruomene ir tokių sprendimų viešo aptarimo. Tačiau sunku ginčytis, pasitelkus Skandinavijos šalių pavyzdžius, kur skirtingo pobūdžio įmones vienijantiems holdingams tinkamai nustačius tikslus, suformavus aiškias ir stabilias veiklos taisykles, parinkus tinkamus vadovus ir valdybų narius, geri rezultatai kalba patys už save.
Nustatant valstybės valdomų įmonių tikslus ypač svarbu atsižvelgti į aplinką, kurioje veikia bendrovės. Kaip pavyzdį galima būtų palyginti Lietuvos transporto ir energetikos sektoriaus VVĮ Lietuvoje.
Transporto įmonės konkuruoja dėl tarptautinių krovinių su kitais regiono žaidėjais ir tarpusavyje, o jų veikla iš esmės nereguliuojama.
Tuo tarpu didelė energetikos bendrovių verslo dalis veikia kaip natūralios monopolijos, kurių pelnas yra reguliuojamas. Taigi holdingų steigėjai, turėdami omenyje konkretaus verslo aplinką, turėtų aiškiai apsibrėžti, ar siekiama didesnės grąžos iš valstybės kontroliuojamo turto, ar norima didinti efektyvumą ir paslaugų patrauklumą.
Sėkmingos konsolidacijos pavyzdžių Lietuvoje jau turime. Geriausiai valdomų VVĮ lydere jau ne pirmus metu išlieka „Lietuvos energijos“ grupė, kurioje įgyvendinamos strateginės permainos ir vykdoma gerojo verslo valdymo praktika.
Ši įmonė prieš kelerius metus iškėlė strateginį tikslą – vertę padidinti dvigubai ir tapti didžiausia energetikos kompanija Baltijos šalyse. Šiuo metu „Lietuvos energija“ yra didžiausią grąžą akcininkui – valstybei – generuojanti VVĮ Lietuvoje.
2016 m. pradžioje bus užbaigtas elektros skirstymo tinklų operatoriaus LESTO ir gamtinių dujų skirstymo bendrovės „Lietuvos dujos“ sujungimo procesas. Šios bendrovės taps viena AB – „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO). Skaičiuojama, kad dėl susijungimo iki 2020 m. bus sutaupyta 29 mln. eurų, o vartotojai gaus kokybiškesnes paslaugas.
Galima tik patvirtinti, kad valdymo požiūriu, energetikos įmonių konsolidacija atitinka gerojo valdymo praktiką ir Lietuva čia nėra išskirtinė. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje į ESO panašios paskirties įmonės skirsto ne tik elektrą ir dujas, bet ir plačiajuostį internetą. Elektros ir dujų skirstymo tinklai jungiami ir Rumunijoje, Nyderlanduose.
„Lietuvos energijos“ sėkmės priežastys – aiški vizija, ilgalaikė strategija, skaidri valdysena, profesionalūs vadovai. Tokiai strategijai įgyvendinti reikia ne vienerių metų ir politinio palaikymo.
2016 m. rengiami Seimo rinkimai, ir laukia pokyčiai valdžios koridoriuose. Blogiausia, kas gali nutikti – šie pokyčiai palies ir įmonių valdymą. Niekas negali pasakyti, kokią viziją ir tikslus turės naujai išrinkti VVĮ akcininkų – valstybės atstovai. Tai yra rizika, nuo kurios yra būdų apsidrausti, įmonių, o dar geriau – jų grupių, valdymą maksimaliai atitraukiant nuo politinių interesų, didinant skaidrumą ir skiriant nepriklausomus valdybos narius, kuriant visa apimančią ir integruotą VVĮ valdymo sistemą.
Lietuva jau penkerius metus mėgina reformuoti valstybės valdomų įmonių (VVĮ) sektorių, tačiau įveikė tik nedidelę šio kelio dalį. Vykdant tokio didelio masto pokyčius būtina atsižvelgti tiek į valstybės interesus, tiek ir į gerąją pasaulinę praktiką, o to tinkamai nepadarius teigiamas rezultatas nebus pasiektas – galime atsidurti prie suskilusios geldos.
