Meniu
Prenumerata

sekmadienis, gegužės 29 d.


VOKIETIJA IR SANKCIJOS RUSIJAI
Veidmainiška Vokietija, arba Kodėl sankcijos Rusijai yra ne nuostoliai, bet investicija
Ovidijus Lukošius

Praėjusią savaitę Vokietijos ambasados prieigose stebėjome retą, atrodo, niekada nematytą reiškinį – protestą.

Keliasdešimt žmonių sugulė ant asfalto priešais diplomatų kabinetų langus, kad išreikštų nepritarimą palyginti pasyviai Vokietijos reakcijai į karą Ukrainoje. Gerokai daugiau žmonių protestavo gulėdami priešais Bundestago pastatą Berlyne, vaizduodami Bučoje, Mariupolyje ir kituose miestuose nužudytus beginklius ukrainiečius, vaikus ir senukus, barbarų rusų karių išprievartautas ir išniekintas mergaites bei moteris.

Protestuotojai prie parlamento Berlyne ir prie ambasados Vilniuje, bet ne tik jie, reikalavo griežtesnių sankcijų Vladimiro Putino režimui ir Rusijai apskritai. Taip pat visiško dujų bei naftos embargo, nes būtent šių energijos išteklių eksportas yra pagrindinis Rusijos pajamų šaltinis.

Žudynės Bučoje įrodė, kad naftos ir dujų doleriai virsta ne tik ligonines ir mokyklas griaunančiomis bombomis, bet ir ukrainiečiams, kurių rankos surištos už nugarų, į pakaušį smingančiomis kulkomis. Ir nors Europos Parlamentas kone vieningai priėmė nieko neįpareigojančią rezoliuciją dėl griežtų sankcijų Rusijai, valstybių vadovų veiksmai nepalyginti atsargesni. Buvo įvestos sankcijos rusiškų anglių importui, tačiau ir jos oficialaus Berlyno pastangomis atidėtos keletui mėnesių.

Vokietija pagrįstai tituluojama Europos Sąjungos garvežiu. Griežtas ir racionalus Berlynas dažnai imdavosi iniciatyvos Bendrijai susidūrus su ekonomikos krizėmis. Tačiau NATO reikaluose iniciatyvos vokiečiai vengdavo, prisidengdami pacifistinėmis nuotaikomis ir po Antrojo pasaulio karo nuslopinta karine galia.

Tačiau karas Ukrainoje ir Europos Sąjungos, o ypač Vokietijos priklausomybė nuo rusiškų dujų bei naftos Vokietijai kelia ne karinių, bet ekonominių dilemų. Ir tai tampa ne tik sąžinės bei reputacijos, bet ir racionalumo, kuriuo mažiau emocionalūs vakariečiai taip mėgsta pagrįsti savo sprendimus, iššūkiu.

Pradėkime nuo reputacijos. Vokietijos politikai ir verslo grupių lobistai teisinasi, kad staigus rusiškų dujų ir naftos atsisakymas šaliai taptų ekonomine katastrofa. Tai – netiesa. Įvairių ekonomistų skaičiavimais, tai galėtų sulėtinti BVP augimą 0,5–3 proc. ir išsipildžius blogesniam scenarijui Vokietijos ūkis smukteltų į recesiją. Bet recesija – jokia katastrofa.

Aiškiai demonstruojama, nors ir nepasakoma ES lyderių lūpomis, kad ukrainiečių gyvybės nėra neįkainojamos.

Prieš dvejus metus smogus COVID-19 pandemijai visas Vakarų pasaulis – taip pat Vokietija, JAV ir Lietuva – savanoriškai ir gana drastiškai ribojo ekonominę veiklą, kad išsaugotų žmonių gyvybes. Milžiniška infliacija ir trumpa recesija buvo šių sprendimų kaina, tačiau liberaliose demokratijose žmogaus gyvybė laikoma neįkainojama. Todėl vokiečių ar prancūzų politikų, taip pat paprastų piliečių dūsavimai apie nepakeliamas benzino kainas ir grėsmes darbo vietoms nėra racionalus mąstymas, bet tik nuogas cinizmas. Nes tuo aiškiai demonstruojama, nors ir nepasakoma ES lyderių lūpomis, kad ukrainiečių gyvybės nėra neįkainojamos.

Dar vieną reputacijos problemą taikliai atskleidė „The New York Times“ apžvalgininkas Paulas Krugmanas. Jis priminė, kaip nuožmiai buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir kai kurie jos kolegos iš griežtųjų šiauriečių klubo spaudė Graikiją ir kitas Pietų Europos šalis veržtis diržus ir atkentėti už besaikį skolinimąsi ir išlaidavimą. Graikijos BVP susitraukė dviženkliais skaičiais.

Tačiau dabar kamuolys Vokietijos rankose – savanoriškai prisijunkę prie rusiškų dujų adatos vokiečiai stiprino savo ekonomiką ir iš to pelnėsi. Ar tai buvo atsakingas elgesys? Ne. Ar Rusijai jau okupavus Krymą ir Donbasą buvo moralu tiesti „Nord Stream 2“? Tuo labiau ne. Tad apie embargo rusiškoms dujoms ir naftai sukeltus sunkumus Vokietijai būtų sąžininga tiesiog tylėti, jei neužtenka ryžto ir valios tai iškentėti.

Tačiau ir racionalumo argumentas, kuriuo bandoma pateisinti vengimą įvesti pačias griežčiausias sankcijas, neatlaiko kritikos.

Kai privačios Vakarų bendrovės ėmė vengti rusiškos naftos, šios perteklius parduotas Indijai, tačiau beveik už pusę kainos. Tai reiškia, kad ne tik V. Putinas uždirbo mažiau pelno, bet ir spaudimas globaliai naftos rinkai, taigi ir kainoms, mažėjo. Ir kuo mažiau bus landų rusiškai naftai tekėti į Vakarus, tuo didesnes nuolaidas teks taikyti Kinijai ar Indijai.

Vakarams kainuoja ir pats karas Ukrainoje. Kainuoja kiekviena jo diena ir gerokai daugiau nei skiriama parama Ukrainai. Kol kas net sunku suprasti, kokios šio karo sąskaitos bus pateiktos. Tik vienas pavyzdys. Vienas iš šalutinių šio karo padarinių dėl didelės Ukrainos ir Rusijos įtakos pasaulinei grūdų rinkai bus smarkiai išaugusios maisto kainos visame pasaulyje. Tai Vakaruose taps rinkėjų pykčiu per rinkimus, o Afrikoje ir Pietryčių Azijoje – badu, politine suirute ir milijonais pabėgėlių, plūstančių Europos link.

Galiausiai mums brangiai kainuoja kiekviena šio Kremliaus režimo diena – kuo ilgiau V. Putinas liks poste, tuo daugiau tiesioginių bei šalutinių nuostolių patirs ir kaimyninės, ir toliau nuo Rusijos esančios valstybės. Todėl itin griežtų sankcijų kainą reikėtų vertinti ne kaip nuostolius, o investicijas.

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius.

2022 04 11 09:00
Spausdinti