Meniu
Prenumerata

pirmadienis, vasario 26 d.


KOMENTARAS
Veidu į jūrą
Robertas Dargis
Marius Morkevičius/ELTA
Robertas Dargis.

„Yra trijų rūšių žmonės: gyvenantys prie jūros; tie, kuriuos traukia jūra; ir tie, kurie grįžta iš jūros“, – knygoje „Jūros vandenynas“ sakė Alessandro Baricco. Lietuviai istoriškai prie jūros priartėjo neseniai. Deja, dar labai retai mes diskutuojame, kur prasideda lietuvio santykis su jūra.

Tautos santykio su jūra ilgai nebuvo... gal tik Jūratės ir Kastyčio istorija, kur jūra siejama su nelaime. Mes visada buvome žemdirbių tauta, prisirišusi prie žemės, upių, medžių ir atsukusi nugarą jūrai. Mūsų noras saugiai stovėti ant žemės įaugęs į mūsų mentalitetą.

Jūra visada buvo didžiulis potencialas prekybai ir ekonomikoms vystytis. Pažiūrėkime, kiek ūkių buvo išplėtota dėl kelionių ir prekybos per jūras. Pagaliau ir lietuviai atranda jūrą. Mūsų mentalitetas keičiasi – iš valstybės prie jūros tampame jūrine valstybe. Potencialą tikrai turime ir jį privalome išnaudoti. Plėtra į jūrą priklauso nuo darbų sausumoje. Dabar išgyvename geriausius laikus, kai susikurta gerovė sudaro visas sąlygas susidraugauti su jūra.

Kolektyvinėje pasąmonėje turi įvykti pokytis. Daugelio mūsų tėvai niekada neplaukė – jūra jų netraukė. Po Antrojo pasaulinio karo mums jūra buvo uždaryta, kad nepabėgtume į Vakarus. Daugelis, matyt, jau neatsimena tų laikų, kai paplūdimys būdavo išakėjamas, kad niekas neitų prie jūros. Nes jūra daugeliui asocijuojasi su laisve, būtent ten pats darai pasirinkimą. Dabar minėtoje pasąmonėje lūžis jau vyksta – laisvės pojūčio ir plaukimo emocijomis „užnorinama“ vis daugiau lietuvių. Jūra yra vienas iš elementų, kas brandina žmogų būti laisvą.

Mūsų plėtrą ir žmonių prieigą prie jūros stabdo infrastruktūros neturėjimas.

Galimybių turime daug, bet dar neįveiklinome viso turimo potencialo. Koks yra mūsų jūrinis potencialas? Kaip norime jį įveiklinti? Į šiuos klausimus dar turime sau atsakyti. Pasilyginkime su kaimynais. Suomijoje, kuri turi 5,5 mln. gyventojų, registruota apie 1,3 mln. laivų, tai reiškia, kad daugiau nei kas ketvirtas šalies gyventojas turi laivą (1000 gyventojų 240 laivų). Švedija, kur yra 10 mln. gyventojų, turi apie 1 mln. laivų (1000 gyventojų 100 laivų). Lietuvoje – 2,8 mln. gyventojų ir 26 tūkst. motorinių bei apie 1200 burinių laivelių, o su neregistruotais gali būti apie 50 tūkst. laivelių – taigi 17 laivų 1000 gyventojų.

Mūsų plėtrą ir žmonių prieigą prie jūros stabdo infrastruktūros neturėjimas. Vėl palyginkime: Estijoje šiuo metu veikia 241 uostas, iš kurių 79 uostai (marinos) skirti mažiesiems laivams, 3500 mažų laivų prieplaukų (Estijoje registruota 34 tūkst. mažų laivų). 2010 m. estai apsisprendė, kokių uostų tinklo reikia, ir pasitvirtino 2012–2020 m. valstybinę jūrų strategiją, kur buvo įtvirtinta mažųjų uostų tinklo 30 mylių koncepcija, t. y. kiekvienas laivas ir laivelis Estijos teritorijoje 30 mylių spinduliu turi turėti galimybę susirasti uostą. Investicijos šiems uostams ir jų infrastruktūrai įrengti atėjo iš „Estonia Enterpirse“, EBRD ir ES Žuvininkystės fondo. 2015–2022 m. buvo investuota 20 mln. eurų ir atsirado 55 uostai, taip pat 26 mln. eurų investicijų į 76 žvejybos uostus.

Lietuvoje turime tikrai neišnaudotą mažųjų uostų potencialą. Palangos–Šventosios uostas yra neatrastas ir neišvystytas mūsų jūreivystės deimantas. Jis yra potencialus atsarginis uostas krašto gynybai, infrastruktūrinis uostas vėjo jėgainių parkams aptarnauti, taip pat stovėjimo, saugojimo ir aptarnavimo uostas pramoginiams laivams ir, aišku, žvejybos uostas. Nidos uostas turi didelį potencialą pramoginių uostų plėtrai, laivams saugoti ir smarkiai prisidėtų prie atvykstamojo turizmo skatinimo. Bet viskam reikalinga uostų infrastruktūra.

Turime nepamiršti svarbiausio aspekto – kad visos investicijos į uostus ir jų infrastruktūrą užtikrins pajamas ir stabilias įplaukas savivaldai.

Klaipėdos uostas – mūsų marina su 1000 laivų potencialu ir 80 ha krantu infrastruktūrai. Išvysčius jo galimybes čia galėtų atsirasti laivų priežiūra ir remontas, jų saugojimas, viešbučiai ir restoranai, augtų atvykstamasis turizmas. Visa tai užtikrins ir naujas darbo vietas paslaugų sektoriuje. Tiek Klaipėdos marina, tiek visi kiti mūsų uostai turi galimybę plėtoti vaikų buriavimo mokyklas, kai tik atsiras reikiama infrastruktūra.

Turime nepamiršti svarbiausio aspekto – kad visos investicijos į uostus ir jų infrastruktūrą užtikrins pajamas ir stabilias įplaukas savivaldai, paslaugas teikiančioms įmonėms, mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą. Ir tai nėra tušti žodžiai. Pavyzdžiui, „Ocean Race Puerta de Salida“ Alikantėje sugeneravo 71,6 mln. eurų naudą Ispanijos ekonomikai. Ši regata sukūrė 1200 nuolatinių darbo vietų ir regatos metu pritraukė 300 tūkst. lankytojų.

Klaipėda taip pat galėtų turėti panašų potencialą. Šių metų birželį „The Tall Ships Races 2024“ burlaiviai aplankys Klaipėdą. Jau sutarta, kad 2025 m. Klaipėdoje vyks ORC Europos čempionatas, kuris pritrauks užsienio buriuotojus ir iki 150 jachtų, tad akivaizdu, kad pelnas bus ne tik iš laivų aptarnavimo. Kitos regatos taip pat galėtų vykti Klaipėdoje, jeigu turėtume uoste tam pritaikytą infrastruktūrą.

Labai dažnai sakoma, kad mūsų kranto linija nėra ilga ir neturime kur išsiplėsti, bet ar tai lemia potencialą? Pavyzdžiui, Belgijos pakrantės ilgis 65 km, t. y. du trečdaliai mūsų pakrantės, o joje yra 15 miestų su visa infrastruktūra žmonių atostogoms ir pramogoms bei 5 jūriniai uostai. Tad akivaizdu, kad klausimas yra ne tas, kiek turime pakrantės, o ar mes stovime veidu į jūrą? Svarbiausias klausimas, ką mes darome, kad šitas nenušlifuotas deimantas būtų įveiklintas.

Kad ir kiek kartosime, kad esame jūrinė valstybė, tai nieko nepakeis, nes pokytis neįvyksta nuo teiginių kartojimo. Estų pavyzdys labai iškalbingas – jie su latviais „ES Cross-border Cooperation“ programų lėšomis sutvarkė savo uostus. Lietuva šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Galime ilgai spėlioti, kodėl, bet dabar svarbiausias klausimas, ar yra noras, ar matome prasmę judėti į priekį. Mes daug kalbame, kad to reikia, bet nusiteikimo ką nors daryti taip ir neturime. Daugelis tikriausiai atsimena, kad 2007 m. Lietuva organizavo pasaulio artojų varžybas ir tam išleido 21 mln. litų (daugiau nei 6 mln. eurų). Tai irgi daug ką pasako apie mus, nes, deja, pasaulinio lygio buriavimo varžybų dar teks ilgai laukti...

Lyderių ir išmintingų kapitonų mūsų valstybė dabar ypač stokoja.

Mums reikia susitarti, ar mes iš tikrųjų norime tapti jūrine valstybe ir kokius sprendimus turime padaryti. Mūsų biurokratija pjauna mūsų intencijas ką nors keisti – 60–70 proc. darbo laiko yra kova su biurokratais, sakančiais, kad to padaryti negalima. Tad svarbiausias dalykas yra keisti požiūrį – galvokime, kaip padaryti, ir darykime. Antras dalykas – reikia suvokti, kad nebus vieno viršininko, kuris pakeis visų uostų situaciją, ir estų pavyzdys tai įrodo. Čia reikia visų mūsų noro ir pasirengimo veikti. Visų, kurie serga jūra ir kurie nori, kad mūsų krantas būtų apsuptas laivų ir laivelių. Ir viskas keisis ne tada, kai mes kaip mantrą kartosime, kad esame jūrinė valstybė, o kai švedas, suomis, danas ar vokietis, galvodamas apie Lietuvą, sakys „aš žinau gerą uostą, kur gera infrastruktūra, – plaukiame ten“. Va tuomet tapsime jūrine valstybe. Ir čia reikia visų – valstybės, savivaldos ir verslo – bendrų pastangų ir veikimo. Negalvokime, kad atsiras stebukladarys, kuris ateis, duos pinigų, o kitiems liks tik juos panaudoti... Ir trečias labai svarbus žingsnis – mes turime būti pasirengę aiškius planus, nes tik vizijos neužtenka. Reikia bendrojo plano, detalaus plano ir infrastruktūros plano sprendinių, taip pat poveikio aplinkai vertinimo, kad, atėjus finansavimui, viskas būtų paruošta. Labai svarbu nežlugdyti ir privačių iniciatyvų.

Kodėl kalbu apie jūrą dabar? Gal kas nors pasakys, kad dabar ne laikas apie tai kalbėti. Bet tinkamo laiko pokyčiams niekada nerasime, jeigu nebus noro. Visada raginau žmones pradėti buriuoti ir susidraugauti su jūra. Kai žmogus pasiruošęs išeiti į jūrą, jis jau būna pasiruošęs priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Žmonės, gebantys jūroje pasiekti pasirinktą tikslą ir saugiai atplukdyti laivą į numatytą uostą, yra išmintingi kapitonai. Lyderių ir išmintingų kapitonų mūsų valstybė dabar ypač stokoja.

Robertas Dargis – Lietuvos buriuotojų sąjungos tarybos narys.

2024 02 05 15:46
Spausdinti