Daugiau nei dešimtmetį deklaruojami siekiai mažinti reguliavimo naštą verslui virsta įvairiomis iniciatyvomis. Nemažai jų sėkmingai tapo konkrečiais teisės aktais, tvarkomis. Tačiau dar ir šiandien negalime pasigirti įmonėms draugiška reguliavimo aplinka. Kodėl mums vis dar nepavyksta?
Skaitydami tobulą teisės aktą tarsi patenkame į idealų pasaulį, kuriame viskas gražiai ir aiškiai surikiuota. Atrodo, visa tai turėtų sklandžiai vykti realybėje – juk teisės aktais siekiama spręsti konkrečias problemas, nustatyti tvarkas, reguliuoti procesus. Tačiau ant popieriaus lapo nusėdusių reguliavimų dažnai nepakanka idealiam pasauliui sukurti – realybė yra netvarkinga, nuolat kintanti ir vis sunkiau prognozuojama.
Apie tai, kad verslą spaudžia sunki valstybės reguliavimų našta, kalbama jau daugiau nei porą dešimtmečių. Tačiau problemą norima spręsti vis naujais teisės aktais, naujomis metodikomis, o įsitikinti problemos egzistavimu – atliekant vis naujas studijas ir analizes. Viešajame sektoriuje toks problemų sprendimo būdas yra įprastas. Įstatymų kūrėjai lyg eksperimentuojantys chemikai kuria vis naujas formules, kad procesai pajudėtų, nors sprendimai slypi čia pat.
Iki 2009 m. į verslui tenkančią reguliavimo naštą žiūrėta tik vertinant administracinę naštą. Buvo vertinama tik ta reguliavimo sukurta našta, kurią verslas patiria pildydamas ir teikdamas įvairias ataskaitas valstybės institucijoms. Ekonomikos krizės metais atsirado daugiau politinės valios į verslo reguliavimą pažvelgti kaip į sisteminę problemą. Atėjo supratimas, kad laikas, kurį įmonių darbuotojai sugaišta pildydami įvairias ataskaitas, klijuodami etiketes ar registruodami kokius nors veiksmus, yra išreikštas pinigais ir turi neigiamą poveikį šalies konkurencingumui. Gimė iniciatyvos, turėjusios pertvarkyti esamą verslo reguliavimą, pradedant sistemiška inspektavimo procesų peržiūra ir baigiant įstaigų vertinimu.
2010 m. Vyriausybė patvirtino priežiūros institucijų veiklos optimizavimo gaires ir jų veiklos principus. Taip pat apibrėžė jų vadovų atsakomybę. Šis teisės aktas buvo svarbus žingsnis geresnės reguliuojančių institucijų valdysenos link, tačiau realybėje iki šiol taikomas itin retai. Pavyzdžiui, 2012 m. kiekviena institucija buvo įpareigota nustatyti administracinės naštos ūkio subjektams mažinimo tikslą. Per metus ši našta turėjo išlikti nepakitusi arba mažėti. Tačiau užsibrėžtą tikslą pasiekti trukdė menkas kai kurių vadinamųjų ne verslo ministerijų suinteresuotumas, lyderystės ir atsakomybės stoka. Lyg teisės aktai galiotų ne visiems.
2012 m. priimtas Administracinės naštos mažinimo įstatymas ir patvirtinta administracinės naštos skaičiavimo metodika. Teisės aktų kūrėjams atsirado prievolė skaičiuoti administracinę naštą teikiant naujus teisės aktus ar jų pakeitimus. Tačiau į šį įpareigojimą iki šiol žiūrima pro pirštus – patiems valstybės tarnautojams priprasti prie naujų reikalavimų, pasirodo, yra sudėtinga. Kurti reikalavimus kitiems – gerokai paprasčiau.
Įstatymų kūrėjai lyg eksperimentuojantys chemikai kuria vis naujas formules, kad procesai pajudėtų, nors sprendimai slypi čia pat.
2014 m. gimė planas konsoliduoti priežiūrą atliekančias institucijas, ir šiandien jų turime aštuoniomis mažiau. Tačiau tai atlikta koncentruojantis į tikslą sumažinti institucijų skaičių, o ne funkcijų kiekį, todėl reguliavimo našta įmonėms nesumenko. Kai kuriais atvejais netgi atvirkščiai – įmonės susidūrė su įvairiais dėl įstaigų reorganizavimo atsiradusiais nesklandumais ir dėl to dirbantys įvairiose ūkio šakose buvo priversti sugaišti dar daugiau laiko.
Viena priemonių, turėjusių motyvuoti įstaigas persitvarkyti – viešas jų vertinimas. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 2017 m. parengė ūkio subjektų priežiūros institucijų švieslentės metodiką, o vėliau ir pačią švieslentę. Tačiau ji neatspindi realios situacijos, nes įstaigos vertinamos tiktai pagal kelis ir ne pačius reikšmingiausius kriterijus. Beje, ir vertinamos ne visos įstaigos: kai kurios savo veiklos rezultatų ir viešai neskelbia, ir švieslentės iniciatoriams neteikia.
Taigi ligšiolinės pastangos mažinti reguliavimo naštą nenuėjo veltui: turime pakankamai formulių – per dešimt metų sukūrėme turtingą ir kokybišką teisinę bazę pokyčiams įgyvendinti. Tačiau vis trūksta kibirkšties. Kas ją turėtų įžiebti?
Šios Vyriausybės programoje kokybiška ir efektyvi viešojo administravimo sistema, viešojo sektoriaus skaitmeninimas ir visuomenei teikiamų paslaugų kokybės gerinimas įvardyti kaip vieni prioritetų, turėsiantys naikinti biurokratinius suvaržymus, kurti racionalią reguliavimo sistemą ir geresnį verslo klimatą. Viešųjų paslaugų skaitmeninimas, sektoriniai reguliavimo naštos mažinimo ir įstaigų konsolidavimo planai, taip pat naujų naštos skaičiavimo metodikų parengimas – nauji, o kartu ir seni, jau išbandyti įrankiai. Ar to pakaks, kad šioje srityje įvyktų grandininė reakcija, o teigiami pokyčiai būtų tvarūs? Juk visa kita, kas mus priartintų prie idealaus pasaulio – to, kuris įtvirtintas teisės aktuose, jau yra. Tereikia užkurti ugnį.
Živilė Kriščiūnė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
