Asmeninis archyvasLietuvos teisėkūros sistema sunkiai serga – jai galima skirti net kelias diagnozes, o šios ligos skaudžiai atsiliepia ne tik verslui, bet ir visai visuomenei.
Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol yra išleidęs net 8 tūkst. įstatymų, tačiau pirminiai originalūs įstatymai sudaro vos 22 proc. – likę beveik keturi penktadaliai yra jų pakeitimai ir taisymai. Pavyzdžiui, 1999 m. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas pakeistas net 115 kartų, Statybos įstatymas – 67 kartus, Alkoholio kontrolės – 60 kartų. Dešimtys įstatymų keisti 30 ir daugiau sykių – vidutiniškai bent kartą per metus. Posakis, kad popierius ištveria viską, nėra laužtas iš piršto.
Per metus Lietuvoje įvyksta net 23 tūkst. reglamentavimo pokyčių. Per vienus metus priimama, koreguojama ir keičiama 23 tūkst. įstatymų, įsakymų ir kitų norminių dokumentų. Pabrėžtina, kad ne mažiau kaip 4–5 tūkst. jų yra tiesiogiai aktualūs verslui.
Pastarieji Seimai per vieną posėdį vidutiniškai priima septynis įstatymus, per sesiją – 350 ir apie 700 per metus. Įdomu tai, kad pirmasis Seimas, dirbęs po Nepriklausomybės atkūrimo, priimdavo mažiau įstatymų. Nors tuo metu Lietuva dar tik kūrė teisinę sistemą ir reikėjo priimti pirmuosius įstatymus, jų buvo priimama mažiau tiek vidutiniškai per posėdį, tiek per visą kadenciją. Tai rodo, kad šiandien teisėkūros sistema rimtai serga.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Medicinoje nėra termino „leksorėja“, bet jei Lietuvos teisėkūrai reikėtų skirti diagnozę, šis žodis puikiai apibūdintų dabartinę ligą. „Leksorėja“ kyla iš lotyniško žodžio „lex“, kuris reiškia įstatymą.
Politikai nuolat ieško, kam dar nustatyti taisykles, kur dar „apginti“, jų manymu, silpnesnę pusę, ką uždrausti ar bent apriboti. Išvada paprasta – politikai anksčiau ar vėliau įsiverš į kiekvieną verslą ar bent jau bandys tai padaryti.
Politika į verslo pasaulį veržiasi įvairiausiomis formomis. Jei tam tikras verslo sektorius šiuo metu ir nėra stipriai reguliuojamas, tai jo neapsaugo nuo politikų iniciatyvų mokesčių, darbo teisės ar aplinkosaugos srityse. Jei atrodo, kad tam tikroje srityje jau viskas sureguliuota ar apskritai nėra ką reguliuoti, politikai gali nustebinti. Kiekvienos verslo srities reguliavimas tėra laiko klausimas. Juk pagrindinis politiko tikslas – būti išrinktam. Jie stengiasi sudaryti įspūdį, kad sprendžia žmonių problemas, todėl nuolat ieško, ką apginti ir apsaugoti. Verslas, deja, nėra tai, ką jie saugo. Su verslu politikai kovoja.
Patologinei nesėkmių baimei apibūdinti medicinos mokslas netgi turi terminą – atichifobija.
Tarnautojai, taikantys priimtą reguliavimą, per daugiau kaip 30 Nepriklausomybės metų išmoko bijoti prisiimti atsakomybę. Išmoko bijoti kritiškai vertinti įstatymo raidę, kūrybiškai ieškoti teisingo ir sąžiningo sprendimo, prisiimti asmeninę atsakomybę. Turbūt tai nutiko ir dėl įvairių skandalų, kuriems kilus nebijantys buvo nubausti ir toli gražu ne visuomet teisingai.
Verslas, deja, nėra tai, ką politikai saugo. Su verslu politikai kovoja.
Baimės klysti pasekmės yra tokios gilios, kad biurokratinis aparatas jau daug metų kuria taisykles ir praktikas, kad tarnautojai neliktų kalti. Tokioje sistemoje tarnautojai renkasi nieko nedaryti. Jei jie veiks, imsis iniciatyvos – rizikuos būti nubausti, o jei nieko nedarys – jiems nieko nenutiks. Jei matys, kad reguliavimas yra nelogiškas ar neteisingas, ir ieškos sprendimo bei kūrybingos išeities – rizikuos būti nubausti, o jei atsiribos ir darys pagal raidę – jiems nieko nenutiks.
Todėl tarnautojai šiuo metu nesiekia rezultato, vertės visuomenei ir savo klientams – jie siekia nelikti kalti, o verslo bendruomenė mato mažai tarnautojų iniciatyvos, kūrybiškumo, dialogo, bet daug „slėpimosi“ už teisės aktų.
Gali pasirodyti, kad viskas piešiama labai tamsiomis spalvomis, tačiau apsaugoti savo verslą ir apginti teisėtus jo interesus tikrai galima.
Akcininkai ir vadovai valdžios koridoriuose nori turėti mažiausiai reikalų, o motyvacijos atsiranda tik tada, kai nebėra būdų prisitaikyti prie neteisingo reguliavimo arba kai reguliavimas verslui sukelia esminių problemų. Visgi į teisėkūrą ir ryšius su valdžios institucijomis reikėtų pradėti žiūrėti kaip į verslą aptarnaujančią funkciją. Kiekvienas verslas turi už personalą, komunikaciją ar rinkodarą atsakingus asmenis. Todėl reikėtų pagalvoti, kas versle rūpinasi teisėkūros monitoringu, kas kuria ir palaiko ryšius su verslo sprendimų priėmėjais, domisi politiniu pulsu.
Be to, ypač neišnaudota veiklos ir įtakos forma Lietuvoje yra asociacijos. Sektorinės asociacijos per mažai aktyvios kurdamos ir plėtodamos dialogą su sprendimų priėmėjais, profesionaliai ir atkakliai kovodamos už savo narių interesus.
Svarbu pabrėžti, kad ne visi tarnautojai bijo klysti, o ir ne visi politikai verslo atžvilgiu nusiteikę priešiškai. Todėl verslui niekada nėra vėlu kurti ryšius ir ginti savo interesus. Svarbu nepamiršti, kad politikai gerbia tik tuomet, kai bijo. O jie bijo aktyvių, veiklių, argumentuotų, susivienijusių ir profesionalių interesų grupių.
Šarūnas Frolenko yra lobistas, „Vento Nuovo“ vadovaujantysis partneris
BEREKLAMOS:
