Visa giminė susirenka krūvon tik išskirtinėmis progomis. Dažniausiai tai būna pagrabai ir vestuvės. Vienas žmogus gyvena tik kartą, todėl ir numirti du ar penkis sykius nereikia. Bet jei be proto myli savo gimines ir nori kuo dažniau visus juos pamatyti, tenka skirtis ir tuoktis iš naujo. Paprastai būna taip: kaskart iš naujo ženijantis, giminių beatvažiuoja vis mažiau, kol galiausiai lieka du liudininkai prie pasų stalo. Ir tie patys dažniau ne genetiniai, o atsitiktiniai giminaičiai.
Šiais laikais konkurencija pramogų rinkoje tokia didelė, kad negali būti tikras, jog pats išmaniausias vestuvių planuotojas sugebės įtikinti tolimesnius giminaičius, kad šios vestuvės jau tikrai iš meilės, kad pačios svarbiausios jaunavedžių gyvenime ir kad po metų kitų neteks perfilmuoti scenų su priesaikomis mylėti ir rūpintis iki grabo lentos.
Vestuvių pramonės influenceriai turi gerai pasukti galvas, kad prikurtų naujų patrauklių ritualų, nes karti piršlį ir rakinti spynas ant artimiausio tilto – jau rutina ir dvelkia stagnacija. Atrodo, kad vestuvinių pramogų pasiūla išsisėmė – piliečiai prisipramogauja per bernvakarius, mergvakarius, o vestuvės dažniausiai būna lėkštos ir seniokiškos. Idėjų badą tenka kompensuoti alkoholio įvairove.
O ką veikti jaunavedžių vaikams iš pirmosios, antrosios ar ketvirtosios santuokos? Mažamečiams girtauti griežtai draudžiama, o neišgėrus tradicinėse vestuvėse būna šiurpiai nyku. Vaikai savaitgaliui labiau norėtų į vandens, dinozaurų ir dažasvydžio pramogų parką nei į eilinį melagysčių ir veidmainysčių festivalį, kur tėvelis numeris du tuokiasi su mamyte numeris keturi. Švęsti pritiktų visas tas skudurines, medines, gintarines, auksines vestuves – jau po to, kai kartu ištverta tris mėnesius, metus. Ar net dvidešimt penkerius.
