Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, birželio 30 d.


KOMENTARAS
Viena taisyklė, keturguba našta
Karolina Mickutė
K. Mickutė.

Prieš kurį laiką Lietuvoje įteisinta subsidiari rangovų atsakomybė sukūrė keturis kartus didesnę naštą, nei buvo būtina. ES teisėje įtvirtinta pareiga apsaugoti tik komandiruojamus darbuotojus Lietuvos įstatymuose buvo pritaikyta visiems, dirbantiems statybų sektoriuje. Kitaip tariant, užuot įvedus apribojimus mažai daliai statybų sektoriaus subjektų, dirbančių išskirtinai specifiniais pagrindais ir atvejais, savavališkai išplėsta taisyklė nuvilnijo per visą statybų sektorių, jo darbuotojus, rangovus, vartotojus ir mokesčių mokėtojus.

Antra naštos banga nusirito per smulkius subrangovus ir jų darbuotojus. Naujame reguliavime numatyta, kad už darbuotojų algas atsakingas ne tik samdomas subrangovas, bet ir pagrindinis rangovas. Natūralu, jog siekdami sumažinti rizikas generaliniai rangovai prioritetą teikia seniai veikiančioms stambioms statybų bendrovėms, o mažoms, ką tik užgimusioms, itin specializuotoms įmonėms šansai gauti darbų užsakymų sumenko. Tai tiesiogiai veikia ir tuos, kurie nori kuo greičiau įsikraustyti į savo naujus namus – statybų kaina jiems išauga, o terminai – išilgėja. Tai – trečioji grupė žmonių, susidūrusių su subsidiarios rangovų atsakomybės įteisinimo našta.

Ketvirtoji – mokesčių mokėtojai. Dėl naujų reikalavimų įgyvendinimo gali reikšmingai strigti valstybės projektai, pavyzdžiui, naujų mokyklų ar ligoninių pastatų rekonstrukcija, kai dėl statybos darbų skelbiamas viešasis konkursas ir samdomas jį laimėjęs rangovas. Siekdamas apsidrausti nuo rizikų mokėti svetimiems darbuotojams algas, rangovas gali ne tik didinti savo paslaugų kainas, bet ir ilginti darbų terminus.

Reikalavimų nesilaikoma, nes įstatymų leidybos sistema neturi veiksmingų svertų stabdyti broką.

Visa tai – teisės aktų „auksavimo“, perkeliant juos į nacionalinę teisę, rezultatas. Užuot perkėlus minimalias ir neišvengiamas direktyvos taisykles, jos aplipdomos papildomais aukso sluoksniais – ES teisės akte nenumatytomis taisyklėmis, ribojimais, draudimais, išplėstomis valdžios institucijų teisėmis. Tokių direktyvų įgyvendinimas bereikalingai išbrangsta: kyla kaina mokesčių mokėtojams, valstybės tarnautojai praleidžia daugiau laiko jas įgyvendindami, įmonės – prie jų prisitaikydamos.

Būtent dėl teisės aktų „auksavimo“ gydytojai vis dar vengia skirti vardinius vaistus – pacientui būtinus vaistinius preparatus, kurie Lietuvoje neregistruoti. Taip nutiko todėl, kad perkeliant ES direktyvą, užuot numatę gydytojo atsakomybę už paciento priežiūrą, įstatymo leidėjai įtvirtino tiesioginę ir asmeninę gydytojo atsakomybę, skiriant vardinį vaistinį preparatą. Jei būtų nustatyta, kad vaistas buvo paskirtas netinkamai, gydytojas galėtų būti baudžiamas licencijos stabdymu arba panaikinimu. Todėl, net ir galėdami, skirti tinkamiausio vaisto pacientui gydytojai nelinkę.

*****susije*****

Teisės aktų „auksavimo“ priežastys – ekspertinių žinių stoka, skubėjimas arba bandymas politinės darbotvarkės klausimus, kurie nebūtinai susiję su direktyvos nuostatomis, pateikti ja prisidengiant.

Nors su ES teisės įgyvendinimu susiję projektai sudaro kiek mažiau nei 5 proc. Seimo pavasario sesijos darbotvarkės planų, netinkamai perkelti jie gali sukurti kelis kartus didesnę, nei planuota, naštą gyventojams, įmonėms ir valstybės institucijoms.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimai rodo, kad nepagrįstų įstatymų projektų poveikis nevertinamas priimant kas antrą įstatymą. Šioje sesijoje maždaug trečdalis su ES teisės perkėlimu susijusių teisės aktų dar nėra registruoti, tad nei jų turinys, nei poveikis nežinomi. O laiko visuomet trūksta. Siekiant dar šioje sesijoje laiku perkelti ES direktyvas, mažės galimybių juos tinkamai parengti. O parengus, tikėtina, bus skubama priimti, ir su visuomene svarstyti bei derinti neliks laiko.

Tai – sisteminė problema, neleidžianti Seimui ir Vyriausybei kokybiškai dirbti: kuo mažiau skiriama laiko projektui aptarti, poveikiui vertinti, tuo prastesnė, tikėtina, jo kokybė. Be to, vienas reguliavimas, kylantis iš direktyvos, gali multiplikuotis ir taip visuomenei sukelti nepamatuotą naštą.

Siekiant to išvengti, pirmiausia reikia sutarti, kad teisės aktų „auksavimas“ – ydinga praktika, ir ją būtina kuo skubiau naikinti. Specifinių problemų tam tikruose sektoriuose yra, pavyzdžiui, minėtose statybose ir farmacijoje. Tačiau su jomis reikia kovoti identifikuojant jų prielaidas ir galimas alternatyvas, o ne bandyti pritempti prie ES direktyvų reikalavimų, kurių iš tiesų net nėra.

ES teisės aktams perkelti taikomi tie patys teisėkūros reikalavimai, įskaitant ir poreikį įrodyti jų būtinybę. Reikalavimų nesilaikoma, nes įstatymų leidybos sistema neturi veiksmingų svertų stabdyti broką. Kuris pamažu tampa „paauksuotas“.

Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė

BEREKLAMOS:

2022 05 26 06:45
Spausdinti