Lietuva yra nedidelė valstybė, jos ekonominis, demografinis ir karinis svoris yra vienas mažiausių ES. JAV įsipareigojimai NATO, taip pat ir Lietuvai, be abejonės yra labai svarbūs, bet ne visiems nariams tolygūs. Kita vertus, akivaizdu, kad JAV nėra toks patronas Lietuvai, koks yra Izraeliui. Todėl nekelia abejonių, kad Lietuvai tarptautiniuose santykiuose svarbu laikytis daugiašališkumo principo, nes tai geriausiai atitinka jos interesus.
Daugiašališkumas ir narystė tarptautinėse organizacijose suvaržo stipriuosius, skatina atsisakyti vienašališkų ir drastiškų veiksmų. O svarbiausia, tai suteikia balsą ir lygiateisiškumą silpniesiems. Daugiašališkumas suteikia galimybę mažoms valstybėms burtis ir panaudoti didžiųjų bei stipriųjų valstybių galią. Taip pat yra efektyviausia strategija norint ginti savo interesus.
Daugiašališkumo instrumentus vidutinės ir mažos valstybės prisiima savanoriškai, siekdamos stiprinti savo pozicijas ir sėkmingai koordinuoti veiksmus, keistis informacija. Mažų ir vidutinių valstybių bendromis pastangomis galima tikėtis apriboti didžiųjų valstybių veiksmus, jei puoselėjami išimtinai egoistiniai tikslai.
Vienašališkumas Lietuvai yra savaime pavojingas, nes šalies karinį ir ekonominį saugumą garantuoja daugiašališkumas – dalyvavimas tarptautinėse organizacijose ir kituose daugiašaliuose formatuose. Lietuvai bendros ES politikos ir tarptautinių konvencijų palaikymas, vertybinis tapatinimasis su ES pamatiniais principais ir tarptautine teise yra saugiausia strategija dabar ir ateityje.
Tiek Seimo daugumoje, tiek ir opozicijoje atsiranda politikų, kurie visokeriopai neigia daugiašališkumą ir bando kovoti prieš tarptautines konvencijas.
Tačiau sekant trumpizmo ir populizmo madomis, Lietuvoje, tiek Seimo daugumoje, tiek ir opozicijoje, atsiranda politikų, kurie visokeriopai neigia daugiašališkumą ir bando kovoti prieš tarptautines konvencijas, ar tai būtų Stambulo deklaracija, ar Otavos konvencija. Toks izoliavimosi siekis valstybei pavojingas.
Otavos konvencijos kritika yra mažiau žinoma prieš daugiašališkumą nukreipta politikų iniciatyva.
Kovo mėnesį Lietuvoje bandyta inicijuoti Otavos konvencijos dėl priešpėstinių minų naudojimo (Lietuvoje ratifikuota 2003 m.) bei konvencijos dėl kasetinių sprogmenų (ratifikuota 2010 m.) denonsavimą (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nario iniciatyva).
Svarbiausias denonsavimo iniciatorių nurodytas argumentas – Rusija nėra ratifikavusi šių sutarčių. Tačiau jų nėra ratifikavusi ir JAV. Tariamai kilus karui JAV negalėtų jų panaudoti gindama Lietuvą, kadangi mūsų valstybė prisijungė prie šios ginkluotės draudimo. Pasak šio žingsnio šalininko, Lietuva yra priversta atsisakyti vienos iš efektyviausių gynybos priemonių. Kiek tai efektyvi priemonė, paliekame atsakyti šių teiginių autoriui.
Būtina paaiškinti keletą priešpėstinių minų draudimo aspektų, kad suprastume šios iniciatyvos šalininkų teiginių nepagrįstumą.
JAV Otavos konvencijos nepasirašė, kadangi šis dokumentas neriboja prieš transportą naudojamų minų naudojimo (jos naikina taip pat traktorius ir mokyklų autobusus), o taip pat nedraudžia per atstumą nukenksminamų sprogstamųjų užtaisų. JAV kariuomenė naudoja priešpėstines susinaikinančias per porą parų minas. Kita vertus, Otavos konvencija nedraudžia naudoti priešpėstinių minų, kai kontroliuojamas jų inicijavimas (pavyzdžiui, elektriniu sprogdikliu, atotampa), t. y. gynybinių užtaisų, kuriuos naudoja labiau technologiškai pažengusios kariuomenės.
Iš esmės Otavos konvencija (Lietuvos atveju) reglamentuoja seno pavyzdžio, iš sovietų kariuomenės įsigytų kontaktinių-fugasinių minų naudojimą. Naujoviškų, elektromagnetiniais sprogdikliais aprūpintų kumuliatyvinių minų ar gynybinių užtaisų, atrodo, Lietuva niekada neturėjo. Būtina paminėti, kad Lietuvos kariuomenė greičiausiai nėra aprūpinta ir standartiniais minų laukų protokolavimo blankais. Jų neturint, vėliau negalėsime sėkmingai išminuoti. Žus ne tik priešo, bet ir savi kariškiai bei civiliai, nes minos technologiškai pasenusios ir pačios nesusinaikina, o kur jos padėtos, nežinome.
Įdomu, kad panašių „minų“, nukreiptų prieš daugiašališkumą, norėta „padėti“ su Rusijos agresija kovojančioje Ukrainoje. Jeigu Ukraina būtų panašių kaip Lietuvoje argumentų vedama denonsavusi Otavos konvenciją, ji būtų buvusi diskredituota prieš tarptautinę bendruomenę kaip naudojanti ginkluotę, sukeliančią neproporcingus sužeidimus ir turinčią nediferencijuotą poveikį. Kitaip tariant, kovojanti nehumaniškai. Ukrainos gynybos ministerija Otavos konvenciją palaikančią poziciją buvo priversta deklaruoti keletą kartų.
Šis pavyzdys tik liudija, kad subalansuota pozicija ir parama tarptautinei teisės sistemai Lietuvoje turi būti tvirta. Senamadiškas vienašališkumas yra klaidingas kelias, vedantis prie sovietinio pavyzdžio minų, iki šiol žudančių Kambodžos laukuose dirbančius valstiečius ir jų vaikus, naudojimo. Kur kas efektyviau galima kariauti naudojant dronus, tankus ar priešlaivines raketas. O ginkluotę gaminančių ir tiekiančių sąjungininkų galima rasti tiktai per daugiašales institucijas.
Šarūnas Liekis yra Vilniaus politikos analizės instituto patariamosios tarybos prezidentas, VDU profesorius
