Visos psichologinės problemos kyla dėl gero gyvenimo. Kol žmogus vargsta besiselfindamas ir feisbukaudamas, tol nepastebi – ar jau turi problemų, ar dar ne.
Bet pabandyk tokiam nukirpti prieigą prie WWW, išlaisvink jį iš tinklo, atiduok jam visą jo gyvenimo laiką, leisk jam žvalgytis savo akimis, galvoti savo galva – iškart užklups nerimas, neviltis, vienatvė.
Atskirtas nuo savo profilio socialiniame tinkle žmogus pasijus esąs Musko manekenas, nevaldomu automobiliu slystantis vakuume į Marsą. O gal į asteroidų žiedą. Jokio skirtumo, nes niekur artimajame kosmose mūsų niekas nelaukia. Tik amžinybė su savimi pačiu. O tai XXI a. žmogui yra baisi lemtis.
Laimė, Freudas ar kažkuris jo mokinys pastebėjo, kad normalių žmonių nebūna. Geras psichoterapeutas kiekvieno paciento ego sistemoje atras latentinių neurozių, rudimentinių šizofrenijų, rusenančių paranojų, manijų ir kitų smagybių. Žodžiu, mes nesame vieni. Mus galima padalyti į du ar daugiau vidinių pašnekovų. Galima diskutuoti su savo avatarais, rengti vidines konferencijas ir alter ego suvažiavimus, kelti pavydo scenas savo animai, mokyti save vaiką – kaip nenusvilti pirštų ir nekaišioti galvos pro autobuso langą, kelti tostus kaukėtų vidinės Venecijos karnavalo dalyvių kompanijoje. Raustis prisiminimuose, redaguoti juos. Kurti virtualią ateitį – ištisus pasaulius su tobulu savimi ir pagerintais bendrapiliečiais. Jei tavo vidinis pasaulis turtingas, vienatvė neįmanoma.
Tačiau šiukštu jokiam nepažįstamam žmogui neatverk savo vidinio pasaulio, nes tas gali pasirodyti esąs psichiatrinės gydyklos sanitaras. Arba skundikas.
Problemų atsiranda, jei tu patiki, kad esi absoliučiai unikalus. Vienintelis toks visatoje. Toks kaip Saudo Arabijos pilietė robotė Sofija. Kai suvoki, kad žinai daugiau, negu parašyta „Vikipedijoje“, bet ir to maža, o vaizduotėje matai gražesnes vizijas, negu gebėtų atkurti naujausio modelio vaizdo plokštės. Būti proto bokštu yra tikra nelaimė, nes tokiu atveju net vidiniai pašnekovai gali pasirodyti per menko intelekto.
Pavyzdžiui, kai pradedi sau kelti klausimus: kodėl yra kažkas, o ne niekas? Kaip galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai? Ar mes gyvename paralelinės visatos praeityje, ar ateityje? Kas būtų, jei danguje nebūtų juodųjų skylių? Kas aš esu? Ir kaip toliau? Vidiniai pašnekovai tylės, nes jie nežino.
Ir jei jie ant tavęs supyks – gero nelauk.
Tuomet su mėlynais švyturėliais atvyks kolektyvinė pasąmonė ir atveš dievą, šamaną ir seną babytę, ir jie paaiškins, kad pradžioje pasaulio visur tyvuliavo vanduo, bet kartą plaukė velnias valtimi, turėjo maišą riešutų, o gal kankorėžių, staiga apvirto, ir toje vietoje atsirado užliejamos pievos ir visokie kupstai, putpelės ir jerubės, vilkai ir raganos, pirmieji medžiotojai, uogų ir grybų rinkėjai ir visos kitos problemos. Tada po kažkiek tūkstančių metų kilo maištas, ir kažkoks Prometėjas iš dievų pavogė ugnį, todėl atsirado žemėje dar daugiau problemų. Galiausiai bolševikai sukėlė perversmą, užėmė Žiemos rūmus – va ir turime dabar viską srėbti. Obama nieko neišsrėbė. Tai ir Trumpas vargu bau ar pajėgs.
Muskas galėtų pasaulį išgelbėti, bet jam Marsas įdomiau. Vadinasi, turėsime kapstytis patys. Vienas lauke ne specialistas, todėl reikia burtis į gaujas, partijas, profesines sąjungas, steigti VšĮ ir rašyti projektus. Gal norvegai finansuos.
Projektų rašytojai plėšosi stengdamiesi sugalvoti ką nors originalaus, nors visi žino, kad viskas sukurta anksčiau, tik neįgyvendinta dėl lėšų stokos.
Lietuvoje turime gražiai trinkelėmis išklotą tuštėjančią provinciją, nebendruomenišką visuomenę. Lietuviai vienišiausi jaučiasi būryje. Ir šitą savo psichosocialinį paveldą visaip saugo. Žodžiu, be jokių skrupulų savo šalį galime pristatyti kaip vienatvės pramogų disneilandą.
Pirmiausia reikia vienatvę padaryti madingą. Kad žmonės nestigmatizuotų jos, nevengtų. Kad būtų pasirengę investuoti į ją. O mūsų infrastruktūra juda tinkame linkme. Lietuva tarptautinėse turizmo mugėse galėtų reklamuotis štai taip: sveiki atvykę į rūsčiosios vienatvės klaikvietę; tik šį sezoną 33 proc. nuolaida tarpgalaktinių kelionių vienumai prilygstantys pojūčiai Tuščionių gatviniame kaime.
Reikia įtikinti tam tikras tikslines grupes, kad įsikalbėta miesčioniška vienatvė tarp niujorkinių honkonginių dangoraižių nėra ta tikroji, autentiškoji. Kad esama gamtoje ir civilizacijoje tokių dykrų, kur net tavo ištikimieji vidiniai sugėrovai nesutiks su tavimi kiloti bokalus, kur net tavo vidiniai demonai tylės ir nedrįs nusikosėti, kur net žmogiškųjų paklydimų klystkeliai apaugę dilgėlėmis ir kiečiais, kur internetas toks nežmoniškai spartus, kad kiekvieno lankytojo apsauginį civilizacijos ir kultūros sluoksnį bematant sudrasko į skutus.
