Asmeninis archyvasEuropos Sąjungoje bręsta diskusija dėl radikalios tabako akcizų politikos pertvarkos. Svarstoma peržiūrėti Tabako akcizų direktyvą taip, kad Europos Komisija galėtų nustatyti vienodą minimalų tabako gaminių akcizo tarifą visoms valstybėms narėms, o dalį surinktų pajamų tiesiogiai pervesti į ES biudžetą.
Šie siūlymai kyla ne tik iš siekio papildyti ES iždą, ypač planuojant didesnį gynybos finansavimą, bet ir grindžiami ambicingais visuomenės sveikatos tikslais. Pagal „Europos kovos su vėžiu planą“ norima iki 2040 m. pasiekti, kad rūkančiųjų Europoje būtų mažiau nei 5%. Tam ES mastu planuojama reikšmingai padidinti tabako produktų apmokestinimą, tikintis, kad brangesni rūkalai atgrasys nuo rūkymo. Vis dėlto mokesčių suvienodinimas visoje Bendrijoje kelia kontroversijų – nuo valstybių fiskalinio savarankiškumo klausimų iki praktinių padarinių šešėlinei rinkai. Ar „vienas dydis visiems“ principas mokesčių politikoje pasiteisins, ar taps skaudžiu precedentu?
Ne tik sveikata, bet ir finansinis interesas
EK 2025 m. pasiūlė atnaujinti Tabako akcizų direktyvą, kuri paskutinį kartą keista dar 2011-aisiais. Pagrindinė naujovė – gerokai padidinti minimalius akcizų tarifus cigaretėms ir kitiems tabako gaminiams, siekiant sumažinti milžiniškus mokesčių skirtumus tarp šalių. Pavyzdžiui, siūloma minimali cigarečių akcizo įmoka pakeliui – 215 Eur už 1000 vienetų (šiuo metu ES reikalavimas ~90 Eur). Tai reiškia, kad visos šalys turėtų taikyti bent ~0,22 Eur akcizo kiekvienai cigaretei (dabar reikalaujama ~0,09 Eur).
Komisija pažymi, jog šiandien vidutinis akcizas ES jau dvigubai viršija seną minimumą, tad ankstesni standartai „nebeatlieka savo paskirties“. Kitaip tariant, tokia reforma labiausiai paveiktų tas nares, kurios iki šiol taikė mažesnius akcizus – pirmiausia Pietų ir Rytų Europoje.
Prancūzija neoficialiai palaiko griežtesnį akcizų suvienodinimą, ir tai suprantama, turint omenyje kontekstą. Prancūzijos vyriausybė per pastaruosius metus drastiškai kėlė tabako mokestį, dėl ko populiariausių cigarečių pakelio kaina ten pasiekė ~10-11 Eur. Tai lėmė, kad Prancūzija dabar turi didžiausią nelegalių ar iš užsienio atgabentų cigarečių rinką Europoje: 2024 m. jau 37,6% viso šalyje surūkomo tabako sudarė neapmokestintos cigaretės. Kitaip tariant, daugiau nei kas trečia cigaretė Prancūzijoje apeina vietos akcizą. Dėl mažesnių kaimynų (Belgijos, Liuksemburgo, Ispanijos) kainų prancūzų rūkaliai masiškai apsirūpina rūkalais už sienos, o pasienio regionų pardavėjai skaičiuoja nuostolius. Prancūzijos valdžia jau prieš du dešimtmečius mėgino spausti ES suvienodinti cigarečių mokesčius. Dar 2004 m. Paryžius argumentavo, kad tai sulygintų kainas ir sumažintų paskatas vežtis pigesnių rūkalų iš svetur. Dabar istorija kartojasi: Prancūzija ir keli kiti didesniais akcizais pasižymintys kraštai (pvz., Airija, Suomija) palaiko direktyvos peržiūrą, tikėdamiesi užlopyti mokestines skyles bendrojoje rinkoje ir sustiprinti kovą su rūkymu.
Be sveikatos motyvų, slypi ir finansinis interesas. Komisija kartu pasiūlė vadinamąją Tobacco Excise Duty Own Resource (TEDOR)iniciatyvą – tai būtų naujas ES „nuosavas išteklius“, kuriuo 15% kiekvienos šalies tabako akcizo pajamų keliautų tiesiai į Bendrijos biudžetą. Skaičiuojama, kad toks mokestis ES iždą papildytų apie 11,2 mlrd. Eur per metus.
Poveikis Lietuvai
Jeigu būtų priimta siūloma direktyvos reforma, Lietuvai tektų susidurti su dviem esminiais pokyčiais. Pirma, reikšmingai didėtų tabako gaminių kainos – tiesa, konkreti padidėjimo apimtis priklausytų nuo galimos išlygos mažesnių pajamų šalims. Komisija siūlo „dalinio perkamosios galios koregavimo“ metodą: minimalus ES akcizo dydis būtų pritaikomas pagal kiekvienos šalies ekonominę situaciją, atsižvelgiant į bendrą kainų lygį. Kitaip tariant, tokios valstybės kaip Lietuva galbūt turėtų šiek tiek žemesnį minimalų tarifą nei turtingesnės šalys.
Vis dėlto net ir su tokiu koregavimu tikėtina, kad cigaretės Lietuvoje brangtų reikšmingai. Šiuo metu vidutinė legali cigarečių pakelio kaina Lietuvoje – apie 4,5 Eur (2020 m. buvo ~3,6 Eur). Nauji ES reikalavimai verstų artėti prie Vakarų Europos kainų lygio. Tai reikštų juntamą smūgį rūkančiųjų piniginėms – skaičiuojama, kad jau dabar vidutiniam Lietuvos rūkaliui cigaretės atsieina apie 10% pajamų, tuo tarpu Prancūzijoje dėl aukštesnės perkamosios gyventojų galios ši našta siekia ~4-5%, Švedijoje – vos 2-3%. Kitaip tariant, Lietuvoje rūkalai yra daug sunkiau įperkami gyventojams nei turtingesnėse šalyse. Staigus kainų šuolis dar padidintų šią disproporciją.
Antra, Lietuva netektų dalies suverenaus biudžeto pajamų, jei būtų įgyvendintas 15% pajamų perdavimas ES. Kiek tiksliai prarastume, dar neaišku – priklauso nuo to, ar šis mokestis būtų papildomas virš nacionalinių įnašų į ES biudžetą, ar tiesiog pakeistų dalį dabartinio mūsų mokėjimo. Lietuvos biudžetas už apdorotą tabaką ir kaitinamojo tabako produktus 2024 m. gavo 393,6 mln. eurų akcizų (Finansų ministerijos duomenys). Taigi 15% dalis sudarytų apie 59 mln. Eur per metus, kurie keliautų nebe į nacionalinį iždą. Tai nėra milžiniška suma visame biudžeto kontekste, bet vis tiek apčiuopiama. Svarbiau tai, kad būtų precedentas pirmąkart tiesiogiai atiduoti nacionalinio mokesčio dalį ES be garantijos, kad tie pinigai sugrįš būtent Lietuvai. Finansinio savarankiškumo požiūriu tai yra reikšmingas pokytis.
Svarbu, kiek mokestinių pajamų surinkimą koreguotų išaugusi kontrabanda. Lietuva šiuo aspektu yra geografiškai nepalankioje padėtyje – greta turime Baltarusiją, iš kurios plūsta pigūs rūkalai. 2020 m. net 88% Lietuvos nelegalių cigarečių atvyko būtent iš Baltarusijos. Jei vidaus kainos pakils, šis srautas tik intensyvės.
Trumpai tariant, Lietuvai ši reforma atneštų ne vieną dilemą. Biudžeto prasme – kiltų grėsmė netekti pajamų tiek per ES mokestį, tiek per galimą šešėlio augimą. Ar tai nebūtų precedentas ir kitų akcizų centralizavimui?
Švedijos fenomenas
Dažnai manoma, kad kontrabandininkus ir nelegalią prekybą užkuria absoliuti produkto kaina – esą jei pakelis labai brangus (pvz., 10 Eur), tuomet ir klesti šešėlis. Tačiau svarbesnis veiksnys yra ne tiek nominali kaina, kiek įperkamumas, kitaip tariant, kainos santykis su gyventojų pajamomis.
Politikoje dažnai siūloma kovoti su kontrabanda griežtesnėmis baudomis, geresne muitų kontrole, pažangesne sienos apsauga. Visa tai būtina, tačiau stimulo aspektas išlieka: kol egzistuoja didžiulė kaina ar įperkamumo disproporcija, šešėlio visiškai nuslopinti nepavyks. Todėl Lietuvos argumentas ES diskusijose turėtų būti tai, kad mokesčių politika privalo atsižvelgti į realią perkamąją galią ir riziką ne tik sumažinti rūkalių skaičių, bet ir perkelti juos į nelegalią zoną. Galbūt geriau lėtesnis, nuosaikus akcizo augimas derinant su gyventojų pajamų kilimu, nei staigus šuolis su abejotinu rezultatu?
Atkreipkime dėmesį į Švedijos fenomeną. Ši šalis ES išsiskiria tuo, kad jau 2023 m. tapo pirmąja ES valstybe, pasiekusia <5% rūkančiųjų rodiklį– faktiškai švedai tampa „beveik nerūkančia“ tauta. Paradoksalu, bet jie tai pasiekė ne drastiškai aukštais tabako mokesčiais (akcizas ten vidutiniškas) ir ne kainų šoku. Raktas slypi tabako politikos modelyje, orientuotame į žalos mažinimą. Švedijoje legaliai parduodamas snusas (burnoje vartojamas drėgnas tabakas), nikotino maišeliai. Dauguma švedų rūkalių per pastaruosius dešimtmečius perėjo būtent prie šių mažiau kenksmingų alternatyvų. Rezultatas – kas antras buvęs rūkalius nerūko, bet galbūt vartoja snusą, o su rūkymu susijęs mirtingumas Švedijoje yra net 44% mažesnis nei ES vidurkis. Vyrų plaučių vėžio mirčių rodiklis ten dukart mažesnis nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Ką tai turi bendro su akcizais? Ogi tai, kad Švedija pasiekė puikių sveikatos rezultatų nesigriebdama universalaus akcizo įrankio. Pamoka aiški: akcizas nėra vienintelis kelias mažinti rūkymą.
Taigi, Europos Komisijos sumanymas vienu kirčiu suvienodinti tabako akcizus ir padalinti jų pajamas visoje ES yra ambicingas, bet kartu prieštaringas. Viena vertus, jis siunčia stiprų signalą, kad Europa rimtai žiūri į kovą su rūkymu – didesni mokesčiai turėtų atgrasyti nuo šio žalingo įpročio ir priartinti prie „nerūko 5% visuomenės“ tikslo. Kita vertus, „vienas dydis visiems“ mokesčių srityje gali tiesiog netikti dėl milžiniškos ekonominės ir socialinės įvairovės. Lietuvai toks žingsnis reikštų riziką paskandinti vietos tabako rinką šešėlyje, prarasti dalį biudžeto pajamų ir suvaržyti gebėjimą pačiai formuoti fiskalinę politiką.
Dr. Arūnas Burinskas yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas
