FotobankasTurbūt pirmą kartą moderniojo pasaulio istorijoje viešas asmuo gali per keletą minučių sugriauti savo reputaciją. Viena nesąmonė feisbuke, parašyta esant neblaiviam arba afekto būsenos, ir gali atsisveikinti su savo legenda bei geru vardu. Tiesa, ne visur ir ne visada – politinė amnezija pas mus stipri. Kitose visuomenėse, kuriose daugiau skaitoma ir mažiau žiūrima televizijos, už viešai pasakytas nesąmones ir panieką žmonėms garsūs asmenys sulaukia tikro atsiribojimo nuo savęs, o ne lengvo skandalo.
Žinoma, politikos ar žiniasklaidos klounui arba populiariam, įtakingam, bet negerbiamam asmeniui (yra ir tokių derinių) atleidžiama greičiau. Nes visa tai tėra pramogų pasaulis – pramoginiai politikai ir komentatoriai veikia kaip šou verslo dalis, ir tiek. Tik analizuojanti, o ne vien analizuojama visuomenė suvokia moralinius pasirinkimus ir klaidas, lemiančias žmogaus reputaciją.
Demokratija yra tokia politinė santvarka ir valdymo forma, kurioje itin mažai vietos lieka politikai ir politikams idealizuoti. Rinkėjai įgyja teisę sužinoti visą tiesą apie renkamuosius. Dar daugiau – jie žino renkantys netobulus ir klystančius žmones. Tuo demokratija ir skiriasi nuo autoritarizmo, kad pastarasis siekia įpiršti nuomonę visuomenei, jog vienas ar kitas politikas gali būti tobulas, neklystantis ir nepakeičiamas.
Todėl demokratija, be daugelio kitų dalykų, užtikrina teisę į nusivylimą viešomis figūromis ir politikais. Mūsų laukia kasdieniai ir nuolatiniai nusivylimai. Beje, nieko kito demokratija ir kraštutinis viešumas, arba megaviešumas, mums nežada. Žinoma, tai kur kas geriau už tokią meilę Vadui, kurios jokie tinklai ir informacijos priemonės nepajėgia tinkamai išreikšti.
Demokratinėse visuomenėse vyksta žiniasklaidos žaidimai, kurių esmė primena Roberto Sheckley fantastinius romanus apie ateities visuomenes. Šiose savanoriškai žaidžiami mirties ir pabėgimo nuo jos žaidimai pasidalijus į medžiotojus ir jų aukas (mat aukos nežino savo medžiotojų, bet medžiotojai žino savo aukas).
Laisvės aspektas, patinka tai mums ar ne, yra galimybė būti laisvam nuo viešosios nuomonės, jos svyravimų ar viešumo tironijos.
Šiandien aukomis dažniausiai tampa politikai, bet jie pačiu paradoksaliausiu būdu tik taip palaiko savo gyvybę politikoje – geriau skandalai ir fiasko nei jokių naujienų apie juos. Žinoma, tikrosiomis aukomis tampa suklydę arba paslydę polemikai – nuoširdūs priešgynos ir skandalistai, turintys gražių tikslų, bet savo stiliumi ar žodynu anksčiau ar vėliau išsikasantys sau duobę.
Ypač tai pavojinga nusitrynus privatumo ir viešumo ribai: vienas nesėkmingas sąmojis ar nevykęs ir neskoningas pajuokavimas, ir tavęs nėra. Iš čia ir stilistinis pėdų mėtymas – rašoma taip, kad niekas nesusektų tavo kritikos ir neigiamo požiūrio. Svarbiausia – nepalikti įkalčių ir pėdsakų. Tam reikia kalbėti apie „kai kuriuos“ veikėjus, leidinius ar portalus, o dar geriau daryti nuorodas į kritišką požiūrį jau išsakiusius ir todėl „nepakaltinamus“ asmenis: skandalistus, aukas mirtininkus (dėmesio trokštančius ir desperatiškai dėl jo kovojančius polemikus) ir jau bent laikinai diskredituotus personažus.
Kas išlieka tokiame žaidime? Žinoma, tik klounai ir medžiotojai. Arba užsidėk kvailelio kaukę ir rašyk idiotiškus tekstus, kurie labiau karikatūrina tave patį nei tavo atakų objektą, arba tyliai medžiok principingus, bet negudrius, neklastingus, smūgiui atsidengiančius ir nemokančius maskuotis pikčiurnas ar internetinių ginčų maišus. Silpnumo akimirką galima sumedžioti ir stambų grobį – žinoma, jis turi būti ne saviškis, t. y. ne iš pramogų pasaulio.
Megaviešumo atveju autoritetai griūva greitai. Net jei jie nedaro šiurkščių klaidų, vis tiek nusibosta – juk neįmanoma nuolat būti matomam, girdimam ir niekam neįgristi. Patenkama į uždarą ratą: jei nuolat nešmėžuoji portaluose ir TV, miršti kaip viešas asmuo, bet jei ten užsibūni arba padaugini eterio laiko ar virtualiosios tikrovės, nustoji savo individualaus orumo, paslapties ir laisvės, jei norite. Nes laisvės aspektas, patinka tai mums ar ne, yra galimybė būti laisvam nuo viešosios nuomonės, jos svyravimų ar viešumo tironijos.
Taip, mes gyvename viešumo tironijoje – šiuo aspektu tai tikrai įgyvendinta Thomo More’o „Utopija“. Privatumas miršta mūsų akyse ir yra kolonizuotas viešumo. Iš to ateina daug dalykų, anaiptol ne visi jie džiuginantys.
Politikai tai labai gerai, nes mažiau šansų gauna tironai – ypač daugmaž išsilavinusiose, skaitančiose ir demokratiškose visuomenėse. Bet kultūros sferai ateina sunkūs laikai. Be individo paslapties jokia didelė kultūra neegzistavo. O šiandien ta paslaptis tirpdoma mūsų akyse.
Atsispirti šitam opiumui liaudžiai gal dar gali geresni universitetai. Deja, ir jie tampa ekonominės bei politinės konjunktūros ir viešumo tironijos įkaitais. Viešosios komunikacijos žaidimai užgožia jų realų turinį. Kad ir kaip būtų, apie tai – kitą kartą.
