Meniu
Prenumerata

pirmadienis, birželio 24 d.


REDAKTORIAUS ŽODIS
Vietoj darbo pokalbio – kalėjimas
Ovidijus Lukošius
IQ
Ovidijus Lukošius.

IQ žurnalistai turi daug progų pabendrauti su verslininkais ne tik didmiesčiuose, bet ir vidutiniuose miestuose, kuriuose veikia ne viena sėkminga bendrovė. Tauragė, Plungė, Utena, Telšiai, Jonava, Marijampolė – ir tai ne visi, kuriuose pastaraisiais mėnesiais mūsų žurnalas rengė IQ forumus, vietos verslui ir kitiems sprendimų priėmėjams skirtas konferencijas.

Savivalda ir verslas turi nemažai problemų, sukeltų nacionalinės valdžios nepasitikėjimo ir biurokratijos, valstybės įmonių vangumo, kapitalo trūkumo. Tačiau ne pinigai ir ne biurokratinės kliūtys yra didžiausia regionų problema, o darbuotojų trūkumas. Apvertus vieno liūdnai pagarsėjusio diktatoriaus iš Rytų posakį – nėra žmonių, yra problemų.

Šiuose susitikimuose išgirstame ir įdomių sėkmės istorijų – dažniausiai apie visus Lietuvos miestus užplūdusius ukrainiečius, bet ne tik juos. Vienur dirba pacientų vertinamas medikas iš Libano, kitur veikia italo įkurta picerija. Ir diskusijoje ant forumų scenos, ir pokalbiuose per kavos pertrauką ne vienas verslininkas rėžia be užuolankų: jei ne imigrantai, įmonės negalėtų veikti, jei jų būtų daugiau – dirbtume dviem pamainomis.

Radikaliausi nacionalinio biurokratijos ir politikos elito atstovai elgiasi taip, lyg norėtų Lietuvą apjuosti geležine uždanga ir minų laukais, o nuosaikesni lyg stručiai kiša galvą į smėlį.

Sostinėje pokyčiai dar akivaizdesni – fizinio darbo vengiančius vilniečius aptarnauja atvykėliai iš Ukrainos, Sirijos, Uzbekistano ir dar egzotiškesnių kraštų. Jie pluša parduotuvių kasose ir kavinėse, vairuoja taksi, o tingintiems užpakalį nunešti ne tik iki restorano, bet ir iki virtuvės atneša maisto į namus.

Ekonomistai skaičiuoja, kiek naujieji Lietuvos gyventojai suteikia naudos, ir duomenys patvirtina tai, kas jau seniai įrodyta daugelyje atvykėliams atvirų valstybių – jie sukuria daugiau vertės, nei gauna socialinių, sveikatos ar švietimo paslaugų patys ir jų šeimos nariai.

Tačiau radikaliausi nacionalinio biurokratijos ir politikos elito atstovai elgiasi taip, lyg norėtų Lietuvą apjuosti geležine uždanga ir minų laukais, o nuosaikesni lyg stručiai kiša galvą į smėlį, tarsi nenorėtų matyti nei problemų, nei galimybių. Žodžių nerenka tik tokie radikalai kaip Remigijus Žemaitaitis, tačiau, nors nematomas ir negirdimas, rasizmo tvaikas tvyro ore. Tiesa, karo pradžioje pagalbos ukrainiečiams centruose matėme premjerę Ingridą Šimonytę su džinsais, bet pasienyje – tik vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę kariško stiliaus ir spalvos drabužiais.

Prie Baltarusijos sienos mirtinai sušalusių žmonių istorijos jaudina nebent vieną kitą žmogaus teisių gynėją, bet nieko iš krikščioniškų vertybių vėliava nuolat mojuojančių veikėjų. Net kai Konstitucinis Teismas pareiškė, kad elgesys su migrantais pažeidė pagrindinį šalies įstatymą, visi – nuo premjerės iki Seimo pirmininkės ir prezidento – apsimeta, kad nieko neįvyko. Iškalbingą tylą liberalų stovykloje sutrikdo nebent Seimo narys Raimundas Lopata, niekaip negalintis nurimti, kad kai kurie „Bolto“ vairuotojai sirai ar uzbekai nepramoko lietuviškai. Tiesa, kai kurie senieji Vilniaus taksistai, čia gimę ir užaugę, – taip pat, bet, kol jų nepakalbinsi, nesuprasi, kad ne tautietis.

Išbandymas laukia ir prezidento Gitano Nausėdos. Biurokratai jau nusprendė, kad talentinga paauglė sportininkė Aliana Funmilayo Odebiyi, iš Nigerijos kilusio profesoriaus ir slovakės dukra, nėra verta Lietuvos pilietybės išimties tvarka, nors visą gyvenimą gyvena Klaipėdoje, kalba lietuviškai, dabar yra ES valstybės Slovakijos pilietė.

Dar vienas ciniškas pavyzdys išsisukinėjimų fone, kai plačiai išsikerojusią homofobiją bandoma maskuoti samprotavimais, kad Lietuvos vartus reikia atkelti tik kruopščiai atrinktiems talentams, kad bet kas neverti čia gyventi ir dirbti, o ką ir kalbėti apie pilietybę. Aliana – taip pat talentas, ji kalba lietuviškai ir, tikėtina, Lietuvos istoriją išmano ne blogiau nei dauguma jos bendraamžių. Tiesa, jos oda kiek tamsesnė.

Pamokslaujantys apie bet kokia kaina iš skurdo, karo, diktatorių niokojamų šalių bandantiems ištrūkti Afrikos, Azijos ir Artimųjų Rytų gyventojams, laidantys replikas apie jų nenorą dirbti ir integruotis, priešpriešinantys juos darbštiems lietuviams iki pažastų skęsta amoralumo liūne. Galima prisiminti šimtus istorijų apie nuo sovietų okupacijos ir karo bėgusius lietuvius. Bet yra ir gerokai naujesnių – apie įvairiausiais nelegaliais būdais į Jungtinę Karalystę besibrovusius Lietuvos piliečius ir jų garbės nedarančius žygdarbius nuo Ispanijos pietų iki Norvegijos šiaurės. Su integracija irgi ne visiems pavyko. Paklausinėkite vietos policijos nuovadose ar vaikų teisių tarnybose.

Nuo migracijos nepabėgsime ir ji kels iššūkių. Kad kuo daugiau jų įveiktume, atvykėlius reikia pakviesti darbo pokalbio. Lietuva juos grūda į kalėjimą.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.

BEREKLAMOS:

2023 07 05 06:45
Spausdinti