Tie ukrainiečiai dar daug mūsų nervų sugadins. Užuot ėję į šviesų ir sotų rytojų apytiesiu keliu kaip mes, jie vėl renkasi zigzagus, labirintus ir serpantinus. Jų lengvu gyvenimu nesuviliosi, jiems lengvatos – nuobodu. Todėl kas antrą prezidentą išsirenka tokį, kad po keleto mėnesių pradėtų neapkęsti ir geistų pakarti.
Pastaruosius penketą metų tęsiasi karas jų šalyje. Mažas blogas karas, bet kurią akimirką gresiantis išvirsti į didelį blogą karą. Gal net patį blogiausią Ukrainos istorijoje. Tykant tokiai grėsmei ukrainiečiai renkasi nežinia ką. Ne mums nežinia ką, o jiems patiems nežinia ką. Tiek amžių artimai bendraujam, bet nesupaisysi tų draugų ir brolių kazokų kilmės.
Gal čia – toje kazokų kilmėje – ir yra šuo pakastas? Dalis kazokų – nuo Dono upės – per amžius carui ir Kremliui ištikimi. Zaporožės kazokai – gerieji anarchistai. Laisvę mylintys labiau už viską pasauly. Gražu, bet gal geriau ukrainiečiai prisimintų, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavai. Ir himne paminėtų, kad mes, broliai, esam ne tik kazokų, bet ir vikingų kilmės. Gal įsisąmoninus tuos faktus šiokia tokia pusiausvyra, nuoseklumas ukrainiečių valstybės raidoje rastųsi. Nes ant kazokų mito toli nenujosi. Apskritai stepėse į bet kurią pusę jok nejojęs, vis vien galo nei krašto nematyti.
Ukrainos prezidento rinkimais labiausiai domėjosi rusai. Tarsi ukrainiečiai Kremliaus prezidentą rinktų. Nuo 1996-ųjų rusams prezidento rinkimuose niekas neberenka. Televizoriai pasitarę išrenka, vėliau viską įvynioję į vatą praneša, kaip viskas yra ir bus. Baltarusiai prakaituoja prie TV dėžių nesuprasdami, turi jie vis dar šiokį tokį suverenitetą ar jau nebe? Batkos ūsai – prezidentiniai ar viso labo tik gubernatoriniai? Visiškas laukinis postmodernizmas gudų krašte. Atrodo, kad visagaliai televizoriai šįsyk ir ukrainiečiams paleido arklius.
Yra ir mums kuo žavėtis ir ko pavydėti – mūsų oligarchėlių „Naisių vasara“ tėra pradinukų lygio saviveikla, palyginti su V. Zelenskio šou. Net graudu nuo mūsų TV realybės prodiuserių agrariškumo, atsilikimo nuo pasaulinių trendų ir vaibų.
Ar teisūs katastrofistai, kurie pranašauja, kad naujasis prezidentas V. Zelenskis sušers Ukrainą – gabalas po gabalo – į kruvinus V. Putino nasrus?
Lietuviškus TV kanalus ramiai galima ištrinti iš TV pultelių. Ne jie mūsų šalyje kuria realybę. Žmonės iš lietuviškųjų televizijų net nesistengia arba nebepajėgia būti įdomūs. O ukrainietiškų TV kanalų nežinia per kur ieškoti. Ypač dabar derėtų sekti, kas ten darosi. Nuo jų sėkmės vis dar nemaža dalimi priklauso ir mūsų saugumas. Ir šiaip smalsu – kuo ten viskas baigsis. Ar teisūs katastrofistai, kurie pranašauja, kad naujasis prezidentas V. Zelenskis sušers Ukrainą – gabalas po gabalo – į kruvinus V. Putino nasrus? O gal teisūs tie, kurie tvirtina, esą bus kaip su D. Trumpu – gal ta TV žvaigždė ir prorusiška, tačiau neišdrįs apgręžti ukrainiečių vežimo, pamažu dardančio į ES ir NATO, nes spėriai tektų bėgti nuo įsiutusių rinkėjų palikus auksinius batonus po lova, o dokumentus sumetus į prezidentinę užmiesčio kūdrą. Nes kazokai žino daug būdų, kaip vyt išdavikus lauk.
Yra trečias – fantastinis – variantas: prezidentas V. Zelenskis bus naujos kartos nepriklausomas politikas, oligarchų tramdytojas, ekonomikos gaivintojas, skurdo ir korupcijos naikintojas, drąsus ir įžvalgus geopolitinis lošėjas, LNR-DNR likviduotojas, Krymo atgavėjas, V. Putino sugėdintojas ir į protą atvedėjas.
Bent vienos iš tų problemų išsprendimas garantuotų antrąją kadenciją. Ar bent gebėjimas atsilaikyti prieš šiaurės rytų kaimynę, ryžtas neatiduoti daugiau nė pėdos Ukrainos teritorijos.
Nors į V. Zelenskio CV buvusiojo prezidento komanda bei pulkai žurnalistų ir nepriklausomų tyrėjų jau spėjo prirašyti visokių bjaurių dalykų, vis dėlto naujasis Ukrainos prezidentas pradeda nuo balto lapo. Aktoriui, žmogui be savybių, netrukus teks išlipti iš televizoriaus ir pradėti dirbti. Atlikti veiksmus, po kurių prasidės padariniai. Nepavydžiu jam, norisi tik užjausti. Kad ir kokios jo pažiūros ar ketinimai būtų, jis jau pateko tarp girnų šalyje, kuri kariauja ir kurią pastaruosius porą dešimtmečių kaimynas siekia susilpninti ir pavergti. Jei naujasis prezidentas užsiims veikla po kilimais, meluos, mėgins žaisti dvigubus žaidimus, sveikas neišsisuks.
O šiaip nieko naujo – Ukrainoje užsitęsė klasikinis civilizacijų konfliktas. Šiek tiek postmodernus: vienoje barikadų pusėje – vikingai, Krymo totoriai, banderovcai ir pusė kazokų. Kitoje pusėje – maskoliai, mordviai, buriatai ir kita pusė kazokų. Nieko gražaus šiame spektaklyje, tragedija, net nesiverčia liežuvis pavadinti klasikine. Ypač kai tenka stebėti batalijas iš pirmos eilės, justi, kad taškomasi tikrais kraujais. Seniai nervina germanų ir visų kitų salėje sėdinčių senųjų barbarų abejingumas siužeto vingiams, o labiausiai – romėnų palikuonių kikenimas galiorkoje.
