„Jau kaltas tu dėl to, kad mane valgyt spiria“, –

Ir tuoj ėriuką, į dantis pagavęs [vilkas], Nusinešė antpiet į tamsią girią.“

Folklore yra ne vienas Ezopo pasakėčios apie vilką ir ėriuką atitikmuo.

Persams – tai kurapka ir vanagas, kinams – pantera ir ožka. Bet visų istorijų esmė ta pati: ėriukas kaltas dėl to, kad vilkas nori ėsti. Ėriuko bandymai išaiškinti, jog jis nėra niekaip prisidėjęs prie plėšrūno jam inkriminuojamų nuodėmių, yra nieko verti. Racionalus dialogas su alkanu vilku neįmanomas. „Katinai gyvi ne diskusijomis“, – ištaria katinas prieš papjaudamas gaidį britų pasakėčioje. Vilko ir ėriuko situacija akivaizdi žiūrint į dabartines diskusijas dėl mokesčių ar pensijų. Mokesčių mokėtojas kaltinamas dėl būtų ar nebūtų nuodėmių. Dažniausiai jis kaltas jau vien dėl to, kad ką nors turi. Gauni pajamų ar turi santaupų? Atlyginimą, butą ar automobilį? Vadinasi, susimokėk. Paaiškinimai, kad beveik pusę algos atiduoti mokesčiams ar kad į automobilį (kurį pirkai iš jau apmokestintų pajamų) pili benzino, kurio daugiau kaip pusę kainos sudaro mokesčiai, nelabai kam įdomūs. „Biudžetui juk reikia pinigų, o Lietuvoje perskirstymas – mažiausias Europoje!“, – išpoškins net nemirktelėjęs politikas, gyvenantis iš mokesčių mokėtojų pinigų. Priminimas, kad į biudžetą mokesčių mokėtojai suneša vis daugiau ar kad perskirstymo statistika gana netiksli, pavyzdžiui, dėl to Lietuva neapmokestina pensijų, priešingai nei kitos šalys, turi tokį pat poveikį kaip ėriuko pasiteisinimai vilkui, t. y. jokio. Tokį epizodą galėjome stebėti metų pradžioje, kai buvo pakeistos kaupiamojo gyvybės draudimo taisyklės. Visa esmė, kad už įmokas 2016 m. gyventojų mokesčių nemoki (tai buvo administruojama kaip GPM lengvata), tačiau juos atseikėji, kai pasiimi išmokas 2026-aisiais. „Lengvatos“ čia buvo tiek, kad mokesčius susimoki ne 2016, o 2026 m.

Taupantiems teko išgirsti visą tiradą būtų ir nebūtų kaltinimų, iš kurių gali susidaryti įspūdį, kad taupymas ir investavimas apskritai yra kažkas tarp vagystės ir sukčiavimo.

Ši tvarka, nepaisant visų logiškų paaiškinimų, buvo pakeista. Taupantiems teko išgirsti visą tiradą būtų ir nebūtų kaltinimų, iš kurių gali susidaryti įspūdį, kad taupymas ir investavimas apskritai yra kažkas tarp vagystės ir sukčiavimo. Tačiau šių metų kovą surengtas vienos pensininkų grupės piketas pasiekė naują lygį. Protestavusieji reikalavo didesnių pensijų. Taip, pensininkus galima užjausti, pensijos Lietuvoje tikrai nedidelės. Piketuotojai reikalavo uždrausti kaupimą antrosios pakopos pensijų fonduose. Tai nebuvo nesupratimas ar šiaip provokacija, atvirkščiai – reikalavimas išdėstytas raštu. Raginta ne tik uždrausti mokesčių mokėtojams kaupti, bet ir kiekvienam pensininkui išmokėti po 60 eurų kaip kompensaciją už tai, kad mokesčių mokėtojai taupė senatvei, dalį mokesčių nukeipdami ne į „Sodrą“, o į kaupiamąją pensiją. Dar daugiau, protestuotojai teigė, kad mokesčių mokėtojų pinigai priklauso pensininkams. Iš to protestuotojai logiškai kildina, kad jei mokesčių mokėtojas dalį savo mokesčių nukreipė santaupoms, tai mokesčių mokėtojas pasisavino pensininko nuosavybę. Pasisavinimas be savininko žinios yra ne kas kitas, o vagystė. Tęsiant šią logiką, išeitų, kad 2 proc. GPM skyrimas labdarai yra vagystė iš biudžeto ir atėmimas iš bibliotekininkų atlyginimų (nes jie algą gauna iš biudžeto)? Ši klaidinga logika slepia daug daugiau. Čia susikerta skirtingos pasaulėžiūros, skirtingas požiūris į mokesčių mokėtoją. Kas turi pirmumo teisę į žemdirbio užaugintus grūdus? Žemdirbys ar mokesčių rinkėjas? Pensininkus galima užjausti, tačiau kodėl jų pykčio taikiniu tapo ne valdiška sistema? Kodėl ne išlaidūnai politikai? Kodėl mokesčių mokėtojai? Ir už ką? Už tai, kad mažą dalelę sumokamų mokesčių nukreipė pensijoms kaupti ir sutiko gauti mažiau iš valstybės ateityje? Štai skaičiai. „Sodros“ išmokamos senatvės pensijos 2016 m. siekė 2,5 mlrd. eurų, visos institucijos išlaidos – 3,5 mlrd. eurų. Į kaupimo sąskaitas, o ne į „Sodrą“, mokesčių mokėtojai 2016 m. nukreipė apie 150 mln. eurų. Tvirtinti, kad dėl mažų pensijų Lietuvoje kalti žmonės, pasirinkę pensijų kaupimą, yra elementari fakto klaida. Beje, „Sodros“ administravimas, t. y. jos išlaidos, paimant pinigus iš mokesčių mokėtojų sąskaitų ir pervedant pensijų gavėjams, kainuoja apie 70 mln. eurų. Jei būtų taupoma čia, tuos pinigus tikrai būtų galima skirti pensijoms. Ironiška, bet dėl to protestuotojai pretenzijų neturi. Žinomas britų posakis „apiplėšti Petrą ir sumokėti Pauliui“. Kai kurie istorikai sako, kad jis kilęs iš situacijos, kai bažnytinius mokesčius reikėdavo mokėti ir Londonui, ir Romai. Nepaisant kilmės, šio posakio mintis paprasta – vien todėl, kad Pauliui reikia pinigų, tai nepateisina Petro apiplėšimo. Ar apsimoka senatvei kaupti antrosios pakopos fonde – tai ekonominio pobūdžio klausimas. Ar mokesčių mokėtojas turi teisę mažą dalį savo uždirbtų pinigų kaupti senatvei – tai vertybinis klausimas. Ar mokesčių mokėtojas Lietuvoje pasmerktas visada būti ėriuku – tai išgyvenimo klausimas. Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas