Pralįsti pro rakto skylutę. Taip būtų galima apibūdinti Seimo rinkimus Lietuvoje ir prezidento JAV, kuriuose trapia persvara valdančius populistus ant atsarginių suolo pasiuntė tradicinėmis laikytinos politinės jėgos ir politikai.
Artimiausius metus, visus ketverius, jei bus išvengta netikėtumų, JAV vadovaus politikos veteranas Joe Bidenas, o Lietuvoje įtakingiausią ir svarbiausią politinį postą užims taip pat ne naujokė Ingrida Šimonytė. Tai suteikia vilties, kad pasaulio ir mūsų šalies politikoje bus daugiau kompromisų, nuoseklumo ir vertybių, kurios tiesiog yra įprastos ar kantriai ugdomos, o ne garsiai apie jas trimituojama.
Pastarieji 4–5 metai nebuvo palankūs liberaliai demokratijai ir pripažintomis normomis grįstai pasaulio tvarkai. Įsigalintį populizmą, radikalizmą bei nacionalizmą vainikavo „Brexito“ referendumas 2016-ųjų vasarą ir Donaldo Trumpo pergalė tų pačių metų lapkritį. Lietuvos rinkėjai prieš ketverius metus irgi nėrė į avantiūrą, tvirtą Seimo daugumą atidavę Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio tandemui. Tuomet rinkėjai balsavo už pažadą kovoti su mistiniu Briuselio, Londono, Vašingtono, Vilniaus „elitu“ ir „sistema“. Tai ir gavo. Nuolatinį nežinia su kuo karą, įkalusį dar didesnį pleištą tarp įvairių visuomenės grupių ir draskiusį nespėjančias gyti žaizdas.
D. Trumpo pralaimėjimo negalinčių pripažinti amerikiečių protestai JAV miestų gatvėse. Su „Brexitu“ negalinčių susitaikyti Londono gyventojų demonstracijos. Ketvirtą mėnesį besitęsiantis baltarusių sukilimas prieš diktatorių Aliaksandrą Lukašenką. Taškas į tašką vykę Lenkijos prezidento rinkimai, tapę tikru ideologijų mūšiu. Honkongo demokratijos ir žmogaus teisių gynėjų iššūkis Kinijos režimui. Atrodytų, kad kur pažvelgsi – rusena ar liepsnoja konfliktai, kurie negali baigtis sutarimu ar paliaubomis, o tik vienos kurios pusės pergale.
Tuomet rinkėjai balsavo už pažadą kovoti su mistiniu Briuselio, Londono, Vašingtono, Vilniaus „elitu“ ir „sistema“. Tai ir gavo. Nuolatinį nežinia su kuo karą.
Panašios nuotaikos vyrauja ir Lietuvoje, tik mūsų karai apsiriboja pasipešiojimais feisbuke ar žiniasklaidos eteryje – tai puikiausiai iliustravo vasarą įvykęs smėlio mūšis Lukiškių aikštėje. Atmosfera toli gražu nėra tokia įkaitusi kaip JAV ar Lenkijoje, bet vis tiek nemalonu gyventi su smėlio krislais akyse.
Tačiau dabar gavome progą pataisyti reikalus Lietuvoje ir realią viltį, kad teigiamų pokyčių vyks ir pasaulyje.
Šalies viduje reikėtų pradėti nuo sutarimo. Naujieji Seimo, Vyriausybės vadovai ir kiti politiniai lyderiai turėtų nutraukti pirmtakų puoselėtas murdymosi praeityje tradicijas, kurias itin išpuoselėjo valstiečiai, tačiau, pripažinkime, ir daugeliui konservatorių jos niekada nebuvo svetimos. Tai nereiškia, kad politika turi tapti saldi ir pūkuota, tačiau ginčuose bei diskusijose paranoją ir fantazijas turėtų pakeisti nuomonės ir argumentai.
Prie to reikėtų pridėti keletą susitarimų. Kad dėmesys socialiai pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms taps tikru prioritetu užtikrinant orų jų gyvenimą, tačiau nebebus įrankiu gerokai platesniems visuomenės sluoksniams papirkinėti. Kad į biudžetą patekę ar valstybės vardu pasiskolinti eurai bus išleisti atsakingai ir kiek įmanoma efektyviau. Kad politikai jausis atskaitingi piliečiams kiekvieną dieną, ne tik likus mėnesiui iki rinkimų. Kad sąžiningas verslas (ir darbuotojai) nebus baudžiami didesniais mokesčiais. Ypač, kai palikta landų ir išimčių tuo piktnaudžiaujantiems ar parazituojantiems sektoriams. Kad žmogaus teisės bus pati ryškiausia raudonoji linija, kurios nevalia niekam peržengti ar net užminti.
Prie valdančiosios koalicijos prisijungusi Laisvės partija į šalies politiką įliejo gerą idealizmo ar net naivumo, kuris, atrodo, užkrėtė ir kitus, dozę. Tai netikėta, bet maloni tendencija, galinti išskirti Lietuvą iš kitų Rytų Europos šalių, daugelyje kurių viršų ima godumo, nacionalizmo, uždarumo, gajų sovietinių įpročių mišinys.
Tai sukels konfliktų. Jie jau išryškėjo per Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizitą Vilniuje. Postą paliekantis premjeras S. Skvernelis gąsdino, kad naujoji Seimo dauguma sugadins santykius su Lenkija, nes pažėrė kritikos dėl šioje šalyje pažeidžiamų žmogaus teisių ir mindomų teisės viršenybės principų. Trumparegiškas požiūris. Lenkija nėra ją valdantys politikai, kaip ir Rusija nėra Kremlius su Vladimiru Putinu, o Lietuva – Gitanas Nausėda, I. Šimonytė ar R. Karbauskis.
Kiek netikėta, bet siaubingų 2020-ųjų pabaigoje gerų naujienų sulaukėme paprastai nuviliančiame politikos fronte. Bet tai tik pirmas žingsnis, laukia sveikatos ir ekonomikos krizėmis alinsiantys mėnesiai, o gal net metai. Reikia veikti ryžtingai ir nepusėtinai. Svarstyklės kiek netikėtai pakrypo laisvo, šviesesnio ir protingesnio pasaulio pusėn. Bandysiančių jas nusverti atgal netrūks nei Lietuvoje, nei JAV, nei bet kurioje kitoje šalyje. Netikite? Pažiūrėkite į Estiją.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
