Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė skamba anekdotiškai, tačiau iš tiesų yra rimtas perspėjimas.
Jei tikimės, kad viskas tęsis kaip iki šiol ir nieko nekeisime, ateityje turėsime už viską mokėti brangiau. Nebūtinai pinigine išraiška. Išlaikyti įprastą gyvenimo būdą gali kainuoti daugiau pastangų, laiko, energijos ir pan. Vien išlaikyti tai, ką turime, gali pareikalauti didesnių sąnaudų.
Tad prognozavimo tikslas – pasistengti jau dabar nurodyti rizikas, kurios ateityje mums gali kainuoti itin brangiai. Ir pateikti variantus, kaip imdamiesi sprendimų ir pokyčių dabar pajėgtume sumažinti šias sąnaudas ateityje. Tokia logika grindžiamas visas draudimo verslas – niekas tiksliai nepasakys, kada ir kur susižeisime, tačiau turint draudimą gali būti lengviau pasirūpinti sveikata ar kompensuoti bent dalį prarastų darbo pajamų. Panašia logika kuriami ir įmonių veiklos scenarijai ar nacionalinių valstybių gynybos planai. Visų rizikų greičiausiai nenuspėsime, tačiau, įvykiams pasisuks nepalankia linkme, galime turėti tam tikrą rezervą, kuris leis perorientuoti įmonės veiklą ar sulaikyti priešininką nuo lengvo grobio.
Jau ne kartą minėti pavyzdžiai, kaip skirtingai 2008–2009 m. ekonomikos krizę išgyveno Estija, palyginti su Lietuva ir Latvija. Estija turėjo sukaupusi nemenką finansinį rezervą, kurį galėjo panaudoti senkant biudžeto pajamoms. Rezervas pradėtas kaupti dar 1997 m., kai Estija nusprendė nebeturėti deficitinių biudžetų ir nedidinti skolos. Taip 2009 m. nuosmukį ji pasitiko tik su maždaug 4,5 proc. BVP valstybės skola – tai buvo bene mažiausias skolos lygis visoje ES. Lietuva ir Latvija jokių rezervų neturėjo ir vienintelis būdas gelbėtis iš krizės buvo skolintis iš kitų tarptautinių finansų įstaigų (kaip padarė Latvija) arba smarkiai veržtis diržus (kaip rinkosi Lietuva). Nors visoms Baltijos šalims ekonomikos krizė smogė panašiai, Estijai tai kainavo pigiau, nes jai pačiu sudėtingiausiu metu nereikėjo skolintis užsienio rinkose už baisias palūkanas.
Pamokos tarsi akivaizdžios, tačiau iki šiol neišmokstamos. Lietuvai taip ir nepavyko subalansuoti biudžeto. Todėl mūsų valstybės skola 2015 m. siekė 42,7 proc. BVP, o Estijos ir toliau lieka viena mažiausių ES (apie 10 proc.). Žinoma, valstybės skolos rodikliai nėra esminis rizikos šaltinis. Daugelio ekonomiškai stiprių šalių skolos gerokai didesnės. Tačiau tai, kaip esame linkę auginti finansinius įsipareigojimus, rodo mūsų požiūrį į ateitį. 2008 m. Lietuvos skola irgi buvo maža – tik 14,6 proc. BVP. Nuo to laiko ji patrigubėjo.
Nueinanti Vyriausybė pateikė biudžeto projektą, kuriame numatytas 1,3 proc. BVP deficitas – tai daugiau, nei buvo planuota šiemet. Toks deficitas prieštarauja Europos Komisijai, nes jis neturi viršyti 1 proc. BVP ir kas metus privalo mažėti bent po 0,1 proc., kol biudžetas galiausiai taps subalansuotas. Valstybės kontrolė taip pat aiškiai nurodė, kad Vyriausybė nekeičia įpročių, nepereina prie biudžeto planavimo trejiems metams ir nieko nedaro, kad numatytų ateities rizikas.
Neturime nė menkiausio finansinio rezervo. Dar blogiau – nėra net noro galvoti apie scenarijus B ar C.
Todėl ateitis mums kainuos brangiau. Jau matome kylančias politines ir ekonomines problemas bemaž visur pasaulyje – nuo agresyvios Rusijos iki sunkiai prognozuojamų JAV, kurioms vadovaus prezidentas, nebenorintis mokėti už NATO sąjungininkų saugumą ar ginti laisvosios prekybos principų. Europoje baigiasi tradicinių partijų era – jau 2017 m. vyks rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje, po kurių gali smarkiai keistis valdžioje esančių politikų požiūris į ES ekonominę integraciją. Kol kas tik užkulisiuose, bet vis dažniau kalbama, kad nebepavyks išlaikyti tokios ES, kokia yra dabar. Todėl reikia ruoštis smarkiam supurtymui. Jis gali būti dar baisesnis nei 2009 m. O mes neturime nė menkiausio finansinio rezervo. Dar blogiau – nėra net noro galvoti apie scenarijus B ar C.
Naujosios Vyriausybės pranašumas – jai suteiktas žmonių pasitikėjimas ir lūkesčiai. Ji bus panaši į naivią mergelę, dar nesugadintą valdžios, nes absoliuti dauguma ministrų neturės darbo Vyriausybėje patirties. Tačiau kartu tai ir esminis trūkumas, jeigu jai teks stoti į akistatą su naujomis krizėmis. Tuomet nepasiruošusį, patirties ir prognozavimo įpročių neturintį ministrų kabinetą krizė gali užklupti kaip agresyvus ir nesustabdomas maniakas. Tai gali brangiai kainuoti ir skaudžiai smogti. O kol kas Vyriausybės programos projektuose galime matyti tik tikėjimą, kad ateityje viskas bus taip pat, tik tapsime blaivesni ir vertybiškai tyresni. O sancta simplicitas!
Tomas Janeliūnas yra žurnalo IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
