ELTAEsame labai greiti ir griežti reikalauti iš kitų atsakomybės. Bet nors ir būname teisūs, visada pravartu prisiminti, kad patys jos kai kuriais atvejais itin kratomės. Tai padės mums geriau suprasti tuos, kuriuos kaltiname.
Štai ką ne pro šalį konstatuoti, regint ir jaučiant vis didesnę įtampą ir net pyktį Lietuvoje besikaupiančių rusakalbių imigrantų – pirmiausia, žinoma, rusų ir baltarusių – atžvilgiu.
Viena vertus, pati ši įtampa ir tai, kad ji didės – natūralūs dalykai. Staigiai plūstelėjęs rusakalbis srautas, kurio dauguma atstovų, suprantama, bent kol kas lieka savo gyvenimo ir aplinkos burbuluose, negali nekelti įtampos vietos „lietuviakalbėje“ visuomenėje.
Pagrindinis fonas ir kartu priežastis, aišku, yra tebesitęsianti Rusijos agresija Ukrainoje, kuriai su visais jos žiaurumais, pabaigos nematyti. Ir, greičiausiai, tos pabaigos horizonte nebus matyti dar ilgai.
Lygiagrečiai auga tiesioginių teroristinių išpuolių prieš Lietuvą ir kaimynines valstybes pavojus. O jei tokie išpuoliai taps realybe, toji įtampa šoktels iki raudonų atžymų ar net jas peršoks.
Kodėl šiame kontekste baltarusiai ir rusai iš esmės suplakami į krūvą? Tai, žinoma, lemia ne tik ir ne tiek kalba, kiek tai, jog jie suvokiami, kaip vieno „rusiškojo pasaulio“ mentaliteto nešėjai. Be to, baltarusiai matomi kaip rusų vasalai bei įrankiai.
Tokio baltarusių supratimo neatskiriama dalis ir kartu jo „pateisinimas“ – jog tie, kurie yra iš esmės rusai-rusų parankiniai ir tie, kurie yra opozicija režimui ar net pačiai Rusijai – vienodai „imperialistiški“ Lietuvos atžvilgiu.
Opozicijai, kuri kartu linksta į baltarusišką nacionalinę tapatybę ar, veikiau, yra jos paieškose, metamas kaltinimas „litvinizmu“.
Tai reiškia, jog, esą, jei ne visi , tai kritinė dauguma pirmiausia ir tik baltarusiais save laikančių žmonių „savinasi“ Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), skelbdami ją „baltarusiška“, o lietuvius „nužemina“ iki žemaičių ir apskritai išstumia iš valstybingumo istorijos bei tradicijos.
Šį kaltinimą dar gerokai prieš faktinę karo Ukrainoje pradžią -- Krymo okupaciją -- į Lietuvos viešąją erdvę aktyviai stūmė ir joje suko mūsų kariuomenės ir specialiųjų tarnybų propaganda. Ji kartu skelbė, jog „litvinizmas“, neva grindžiantis baltarusiškąjį nacionalizmą apskritai, kartu yra Baltarusijos režimo ir Rusijos specialiųjų tarnybų „informacinio karo“ produktas, ruošiantis dirvą galimoms teritorinėms pretenzijomis Lietuvai ir karo prieš ją „pateisinimui“.
Akivaizdu, kad tokie ir taip formuluojami kaltinimai – agresyvi politinė propaganda, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra pelnyti daugiau įtakos sau.
Tai daryta ir tebedaroma skatinant tokį nacionalinį priešiškumą, jog jo pagrindu net būdavo atsisakoma reikšti paramą 2020 m. sukilimui prieš režimą ir pastarojo represijų aukoms. „Jei jie nuvers režimą, mums nuo to ne tik nieko gero, bet gal dar ir blogiau“, -- taip galima apibrėžti dalyje Lietuvos visuomenės egzistavusi ir tebeegzistuojantį požiūrį, sukrečiantį savo ideologiniu fundamentalizmu ir kartu amoralumu.
Be to, būtent 2020 m. sukilimas kaip tik ir buvo bei tebėra aiškiausiu įrodymu, kad Baltarusijos visuomenė bei jos protesto potencialas – ne tik nemirę, bet ir dideli dalykai, kurie ją esmingai skiria nuo Rusijos visuomenės.
Žinoma, faktas yra tai, kad baltarusiškas nacionalizmas turi radikalių apraiškų ir kai kurios iš jų – kaip tik tokios. Tiesa, labai abejotina, ar jos yra Minsko režimo arba Kremliaus kūrinys.
Pastariesiems didžiausia nauda kaip tik yra dažnai neadekvati reakcija į šį reikalą Lietuvoje, pati savaime kurianti dirbtinį konfliktą tarp baltarusių pabėgėlių ir lietuvių.
Ir kur kas didesnė problema, turint omenyje abu režimus, yra tai, kad tarp atvykusių baltarusių, panašu, yra didžiulė Baltarusijos KGB bei Rusijos FSB agentūra.
Vis dėlto, esminis dalykas – be LDK baltarusių tauta, kaip moderni europietiška nacija, neturi jokios kitos istorinės tapatybės šerdies. Ir, akivaizdu, negali turėti.
Taigi, jei – ir kuomet – ši nacija galutinai susiformuos ir, kaip pilnavertis subjektas, įžengs į istorijos bei geopolitikos areną, mums, lietuviams, tiesiog teks su ja kalbėtis ir dalintis bendrą istoriją.
Tai – visiškai natūrali ir neišvengiama europietiška praktika bei patirtis, kuriai mums reikia rengtis jau dabar. Taip pat – mūsų nacionalinis interesas. O politinė ir propagandinė isterija dėl mūsų „istorijos vagystės“ tam interesui tik kenkia.
Istorijos dalybų procesas, be abejo, bus ilgas ir sunkus. Tačiau tai – taip pat natūralu ir nieko nauja. Tik prisiminkime, kaip dar vakar tai vyko tarp mūsų ir lenkų. Ir dar tai nesibaigė. Tad tarp mūsų ir baltarusių tai gali vykti dar sunkiau ir aštriau – ypač, dėl to, kad baltarusiams dar teks, greičiausiai, pereiti savą kruviną režimo žlugimo ir net , galbūt, pilietinio karo ar atviros Rusijos okupacijos skaistyklą, o tai dar labiau ir psichologiškai traumuos bei radikalizuos visuomenę.
Tad mums, lietuviams, verčiau tam pasirengti ir parengti savo istorinės atminties refleksijos bei transformacijos strategiją. Juk taip atsitverti nuo mums bene artimiausios istoriškai tautos, kaip buvome atsitvėrę, manydami, kad ji bus po režimu ir už jo amžinai – naivu ir žalinga.
Tuo tarpu rusai imperializmu kaltinami, žinoma, dar griežčiau ir sunkiau. Imperialistinė mąstysena – agresyvus ir smurtinis savęs ir savo valstybės bei šalies iškėlimas aukščiau visų – skelbiami kone vienu iš pagrindinių kiekvieno ruso genų. Jei esi rusas – ypač iš Rusijos – esi imperialistas, nepaisant tavo požiūrio į dabartinį režimą – taip, be perdėjimo, galima apibrėžti Lietuvoje imantį vyrauti įsitikinimą.
Tai, žinoma, „rusofobija“ bei rasizmas tikrąją to žodžio prasme. Tai, kad tų rusų – tiek pačioje Rusijoje, tiek pasaulyje – kurie išties yra savo režimo ir jį remiančių tautiečių priešai yra kone vienetai, niekingai ir gal net nykstamai mažai, neduoda pagrindo tokiam apibendrinimui.
Tokio pagrindo neduoda ir faktas, jog daugelis ar net dauguma tų, kurie vadina save „opozicija“ ir yra pabėgę į Lietuvą ar kitas šalis, iš tiesų daugeliu atvejų demonstruoja „imperialistinį“ mąstymą. Teisingiau, rodo, jog save pačius ir Rusiją, kaip šalį ir valstybę, laiko pasaulio epicentru ir absoliučiu orientyru, kurio interesai ir egzistencija yra nepalyginamai svarbiau, nei kitų, net ir juos priėmusių, šalių egzistencija ir interesai. Egocentrinis ir didžiavalstybinis pasaulio vaizdas – štai to „imperializmo“ pamatas.
Tačiau ar tai tikrai leidžia kategoriškai tvirtinti, jog tai būtinai ir neišvengiamai reiškia, kad Rusija neišvengiamai pasmerkta būti tik agresyvia imperialistine diktatūra, o visi, kas nepriklauso dabartiniam režimui ar net su juo kovoja, drakonui mirus, patys taptų tokiais pačiais drakonais?
Toks teiginys – taip pat politinis lozungas ir kategoriškas apibendrinimas, skirtas vieninteliam tikslui – delegitimuoti ir paneigti režimui nepriklausančios Rusijos visuomenės dalies, būtent, kaip režimo priešės, taikinio ir aukos statusą.
Taigi, teigiama, jog jie visi – ne politiniai ir ideologiniai, o ekonominiai pabėgėliai bei migrantai, ieškantys prieglobsčio Europoje tik todėl, kad sankcijos ar mobilizacijos pavojus ėmė grėsti jiems patiems.
Tačiau yra ir kitas argumentas, kuris taip pat nutaikytas ir į Lietuvon bei Europon bėgančius baltarusius ir skirtas tam pačiam tikslui – apie jų atsakomybę.
Sakoma, jog jie visi atsakingi už tai, kuo tapo jų valstybės ir ką jos dabar daro, o tai, kad jie tos atsakomybės nemato ir nenori pripažinti – tik dar vienas jų „imperializmo“ ir atsiribojimo nuo režimo melagingumo įrodymas.
Štai šis klausimas ir diskusija dėl jo iš tiesų rimti.
Išties, abiejų mūsų kaimyninių diktatūrų svarbiausios atramos yra ne tik ir ne tiek tiesioginiai režimų ir jų nusikaltimų dalyviai bei entuziastingi rėmėjai. Bene dar svarbiau nė visuomenių dalis – tie, kurie buvo ir yra „ne politikoje“, kurie gyveno ir tebegyvena taip, tarsi su niekuo neturėtų nieko bendra ir yra visiškai konformistiški bei apatiški.
Faktas yra ir tai, kad prie tokių drąsiai galima priskirti ir dalį – gal net žymią – tų abiejų visuomenių atstovų, kurie „atsibudo“ tik po 2020 m. teroro bei represijų Baltarusijoje ir 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą ir tik tuomet pajuto, kad ir jiems jų šalyse nebėra vietos.
„O kur jūs buvote anksčiau, prieš tai, kai viskas ėmė tiesiogiai grėsti jūsų kailiui, be to, ar suvokiate bei pripažįstate, kad patys prakišote savo šalį, prisidėdami prie to, kuo ji tapo?“, – štai tokį klausimą drąsiai galima užduoti daugeliui, jei ne daugumai iš jų. Taip pat ir žymiai daliai „liberaliosios opozicijos“ bei žiniasklaidos.
Ir dauguma iš jų šį klausimą bei pačią temą arba ignoruoja, atsako piktai jį atmesdami, ir nuoširdžiai jo nesuprasdami, arba apsimesdami, jog nesupranta.
O jei jau leidžiamasi į diskusijas ir ginčus, jų pagrindinis argumentas – ar mes nesuprantame, kaip „neįmanoma“ buvo ir yra ką nors padaryti prieš prievartos mašiną. Atsakymas, kad žmogus visuomet turi laisvą pasirinkimą, stoti į kovą, ar ne, nepriimamas.
Šis atsakomybės prisiėmimo klausimas – išties sunkus ir reikalaujantis daug laiko. Be to, jo sprendimas ir pripažinimas nieko realiai nekeičia artimiausioje perspektyvoje, tačiau yra strategiškai svarbus.
Ir štai čia, mums, lietuviams, derėtų šiek tiek tyliau pūsti teisuolišką archangelų trimitą ir užmesti akį į veidrodį. Vien tam, kad padėtų suprasti, koks tas klausimas sunkus ir kiek daug laiko jis reikalauja.
Juk mes, kaip visuomenė ir valstybė, vis dar neturime sutarimo dėl to, kokią ir kiek atsakomybės turėtume prisiimti už dalykus, kurie įvyko prieš kone šimtmetį. Tad ką bekalbėti apie žmones, kurie turi tai daryti „realiu laiku“, čia ir dabar?
Būtent apie tai mums primena, pavyzdžiui, ir šį rudenį minimas Vilniaus geto likvidavimo 80-metis, ir Holokausto katastrofa mūsų šalyje apskritai.
Juk mūsų žydų genocidas įvyko ne tik dėl nacių okupacijos bei dėl to, kad naciams talkino – tiek žudydami, tiek kitaip tiesiogiai dalyvaudami genocido pramonėje – tūkstančiai, o gal net dešimtys tūkstančių lietuvių. Beje, nesame išsiaiškinę net tokio tiesioginio dalyvavimo masto, bei aiškiai sutarę dėl paties tiesioginio dalyvavimo, ne tik žudant savo rankomis, apibrėžties kriterijų.
Žydų genocidas buvo įmanomas ir dėl to, jog dauguma visuomenės buvo „nusišalinusi“, apsimesdama, jog tai jos neliečia ir ji to net nežino. Nors galėjo – ir, žinoma, privalėjo – daryti kitaip. Kontragumentas, jog tuomet būtų išžudyti visi neveikia – apstu istorinių duomenų, kad ten, kur visuomenės pasipriešino bent šiek tiek labiau, bent jau pats genocido mastas taip pat buvo mažesnis.
O kaip su mūsų kolaboracine, marionetine nacių okupacijos laikų valdžia? Ji taip pat „ir tuomet dirbo Lietuvai“, kaip ir komunistai sovietų laikais? Ar sovietiniai „kultūros darbuotojai“, esantys mūsų šiuolaikiniame nacionaliniame panteone?
Štai dėl visų šių klausimų, kurie, regis, paprasti, mes iki šiol arba aršiai pliekiamės, arba stengiamės jų net negirdėti.
Ką gi, belieka tik pakartoti – tai turėtų padėti mums suprasti, jog ir šiuolaikiniai rusai bei baltarusiai dar turės nueiti ilgą ir kruviną kelią bent iki to, kol šiuos klausimus patys sau pradės atvirai kelti. Ir mes turime jiems supratingai padėti juos kelti – bent tiems, kurie tikrai norės ir turės tai daryti vardan savo ir savo šalių ateities. Tai anksčiau ar vėliau turėsime daryti mes visi. Atidėti tai ar atsiriboti kategoriškų apibendrinimų bei lozingų sienomis – beviltiška.
Vytautas Bruveris ir naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius
