IQKlimato kaita asmeniškai įsitikino turbūt kiekvienas bent į ketvirtą ar penktą dešimtį įkopęs Lietuvos gyventojas. Nieko nebestebina ne tik Kalėdos ar Naujieji metai be sniego, bet ir vos vienos kitos snaigės sulaukę visi žiemos mėnesiai. Vasarą vis labiau vargina sausra ir karščiai, o ne atostogas gadinantis lietus, kuris vaikystėje liepos mėnesiais nesiliaudavo ištisas savaites.
Tačiau šie pokyčiai nėra dramatiški, o dažnai ir patogūs. Kam nepatinka mažesnės sąskaitos už šildymą, sniegu neužversti daugiabučių kiemai žiemą ar lyg Italijoje tvieskianti saulė Baltijos paplūdimiuose vasarą? Lietuvos netalžo žmonių aukų pasiglemžiantys uraganai ir potvyniai, pasėlių nenaikina slenkantys smėlynai, miestai nedūsta nesutramdomų miško gaisrų dūmuose, o migrantus, kurie pastaraisiais metais veržiasi per sieną iš Baltarusijos, politikai sau patogiai vadina hibridinio karo ginklais, o ne klimato ar konfliktų, kuriuos sukelia kova dėl vandens ir maisto, aukomis.
Negali sakyti, kad klimato kaitos problema ir tvarumo idėjos yra politikos ir verslo paraštėse. Bankininkai kalba apie žaliąsias investicijas, sostinės gatvėse gali rasti vieną kitą geriamojo vandens fontanėlį, o atokiame provincijos mieste ir elektromobilių įkrovimo stotelę, kuria kol kas mažai kas naudojasi.
Žaliosios idėjos ypač populiarios rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriuose. Kuri tik valstybės įmonė ar įstaiga neturi žaliųjų suvenyrų – nuo užrašų knygučių iš perdirbto popieriaus iki gertuvių. Bet tų suvenyrų apskritai nepirkti ir negaminti būtų ir pigiau, ir gamtai sveikiau. Dėl pliusiuko tvarumo strategijose kai kurios valstybės įstaigos atsisako laikraščių ir žurnalų prenumeratos. Taip, IQ žurnalas irgi palieka anglies dioksido pėdsaką, bet orą teršia ir besaikis naudojimasis socialiniais tinklais, nes elektros energijos reikia ir išmaniesiems telefonams įkrauti, ir serveriams suktis, jiems vėsinti.
Politikai turi galingą įrankį – mokesčius. Tik jo niekaip nepakelia prieš taršių ir senų automobilių savininkus. Pakelsi mokesčius – reitingai nukris.
Prezidentas net kartą įveikė pusseptinto kilometro dviračiu ir atmynė iš namų Pavilnyje į prezidentūros rūmus Vilniaus senamiestyje, taip praėjusį rudenį paminėdamas dieną be automobilio. Nereikia tikėtis ir reikalauti, kad aukščiausi šalies pareigūnai į darbą važinėtų dviračiais, kaip kone kasdien daro Nyderlandų premjeras Markas Rutte. Ir Vilniaus reljefas, ir klimatas nelabai palankūs, ir dviračių takų tinklas dar sutrūkinėjęs. Jei tai nėra įprotis, tai kam kankintis – tas proginis žalumas dėl gražaus pranešimo spaudai ir reportažo žiniose gerą idėją tik paverčia karikatūra.
Politikoje turime vištos ir kiaušinio dilemą. Ar partijos nekelia žaliųjų idėjų, nes jos neįdomios rinkėjams, ar atvirkščiai? Lietuvos žaliųjų partija praėjusiuose Seimo rinkimuose surinko 1,64 proc. balsų. Šiemet Vilniaus mero rinkimuose dalyvavęs buvęs šios partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas nesurinko nė pusės procento. Butaforinė organizacija liko užribyje – žaliasis smegenų plovimas rinkimuose neišdegė. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga apskritai oksimoronas. Ir dėl pavadinimo, ir dėl jos pirmininko Ramūno Karbauskio – didžiausios Lietuvos ūkininko ir trąšų importuotojo.
Kita vertus, vakarietiškos žaliosios partijos dažnai pasižymi radikalumu, o kraštutinumai neretai veda į aklavietes. Vokietijos sprendimas staiga uždaryti visas atomines elektrines – vienas įspūdingiausių pavyzdžių.
Lietuva turi ir kuo pasigirti – sutelkti dėmesį į atsinaujinančiąją energetiką buvo toliaregiška, nors sprendimas priimtas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Bet ryžto ir parako veikti plačiau, derinant tvarumą ir naudą, neužtenka. Daugiabučių namų renovacija beviltiškai įklimpusi ypač didmiesčiuose. Nors tai tiesiausias kelias mažiau teršti ir daugiau taupyti. Sostinės senamiesčio gyventojai iki šiol negali rūšiuoti šiukšlių, net Katedros aikštės prieigose stovi tik mišrių atliekų konteineriai. Pasivažinėjimu kabrioletu po Floridą už mokesčių mokėtojų pinigus išgarsėjęs sostinės savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas galėtų nuvažiuoti ir iki Oslo, Kopenhagos ar Stokholmo iš tiesų naudingos Vilniui patirties.
Politikai turi galingą įrankį – mokesčius. Tik jo niekaip nepakelia prieš taršių ir senų automobilių savininkus. Pakelsi mokesčius – reitingai nukris. O jei Seimo dauguma išdrįs, prezidentas apgins. Taip jau buvo. Kita vertus, kaip išsodinti kaimo gyventoją iš automobilio, jei autobusų maršrutai driekiasi taip, kad į už penkiolikos kilometrų esantį savivaldybės centrą be nakvynės ne visada ir nuvažiuosi.
Tad tokia lietuviška žalia migla – kažką veikiame, nes liepia ES, kažką darome, nes ant bangos ir madinga. Bet lyderystės, analizės ir apgalvotų sprendimų – deficitas. Kaip visada.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
