Jeigu vis dėlto šolcizmas užgoš Zeitenwende ir Baltijos šalyse, ar tikrai mes darome viską, kad tam pasiruoštume?
„Pasaulis susiduria su Zeitenwende – epochiniu tektoniniu lūžiu. (...) Todėl vokiečiai siekia tapti Europos saugumo garantu, kurio iš mūsų tikisi mūsų sąjungininkai, tiltus ES tiesiančiais ir daugiašalių pasaulinių problemų sprendimų šalininkais. Tai vienintelis būdas Vokietijai sėkmingai įveikti šių laikų geopolitines takoskyras“, – metų pradžioje įtakingame leidinyje „Foreign Affairs“ skambiai pareiškė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.
Ir tuo pat metu sukėlė didžiulę trintį tarp Vakarų sąjungininkų atsisakydamas ne tik tiekti Ukrainai „Leopard“ tankus, bet ir leisti juos tiekti kitoms šalims, kurios anksčiau šiuos įsigijo iš Vokietijos. Dar kvailiau atrodė Berlyno pasiteisinimai: nuo to, kad reikia sąjungininkų, ypač JAV, pritarimo ir bendro sutarimo tiekti modernią puolamąją Vakarų ginkluotę, iki to, kad neaišku, kiek tų tankų turima. Kiekvieną sykį, kai vienas argumentas būdavo paneigiamas, Berlynas surasdavo dar juokingesnį.
Ir tai ne pirmas kartas, kai Vokietija taip elgiasi nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios, po kurios O. Scholzas pirmą sykį paskelbė apie Zeitenwende Vokietijos užsienio, energetikos ir saugumo politikoje. Dar pernai sausį Berlynas iš pradžių neleido Estijai perduoti vokiškų haubicų Ukrainai, nes pats pažadėjo 5 tūkst. šalmų ukrainiečiams. Kyjivas nuo pavasario maldavo nusipirkti „Marder“ šarvuočių, kuriuos iškart galėjo pateikti Vokietijos karinė pramonė, bet tik šį sausį O. Scholzas pranešė, kad šiek tiek jų duos. Ispanija dar birželį norėjo perduoti Ukrainai „Leopard“ tankų, tačiau išgirdo griežtą Berlyno „Nein!“.
