Kaune yra rengiamos velykinės „Zuikių lenktynės“, kurių dalyviams keliamas vienintelis reikalavimas – atvykti su zuikio ausimis, uodega ar kita šio žvėrelio atributika. Šis renginys – tai studentų dovana miestui. Jame renkamos aukos vaikų namų globotiniams, o dalyviai ir žiūrovai gali mėgautis šventiniu koncertu. Lenktynių trasos distancija – tik apie 900 metrų – įveikiama daugeliui, tačiau toks renginys neįvyktų, jei į jį užsiregistruotų 100 proc. zuikiautojų. Kodėl?
Kartą Gabrovo mieste, humoro sostinėje, nerūpestingieji gabroviečiai susitarė atsinešti po kibirą gero vyno, supilti jį į vieną didelę statinę ir pasidovanoti ją miesto šventės proga. Kai buvo paragautas pirmasis šventinio vyno samtis, pasirodė, kad statinėje – tyrų tyriausias vanduo. Taigi, kiekvienas gabrovietis tikėjosi, kad tas vienas kibiras vandens milžiniškoje statinėje vyno nepagadins. Kaip ir gabroviečiai, dalis mūsų savo energija, laiku ir kitais ištekliais taip pat neprisidedame prie bendrų reikalų sprendimo arba vengiame prisidėti prie viešųjų gėrybių kūrimo. Atitinkamai kyla to kūrimo sąnaudų padengimo problema. Ši rimčiausia su viešųjų gėrybių kūrimu valstybėje susijusi problema vadinama zuikiavimu.
Zuikiavimas dažnai lyginamas su važiavimu viešuoju transportu be bilieto. Ekonomikos vadovėliai zuikiavimą tapatina su išsisukinėjimu ir veltėdžiavimu. Lietuvos padangėje šis terminas sutinkamas retai. O užsienio spaudoje zuikiavimas, arba angliškai free-riding, analizuojamas gana dažnai. Zuikiavimas pasireiškia įvairiomis formomis: galima išvengti privalomos karinės tarnybos, nebalsuoti rinkimuose, nemokėti mokesčių. Zuikiauja valstybės, jeigu jos neįneša proporcingo įnašo tarptautinėms problemoms spręsti, tačiau naudojasi teigiamais tų sprendimų rezultatais. Egzistuoja ištisa zuikiavimo hierarchija: zuikiauja ir politikai, ir valstybės tarnautojai, ir verslininkai.
Ar zuikiavimas kam nors kenkia? Neabejotinai. Kuo aukštesniame lygmenyje pasireiškia zuikiavimas, tuo didesnė jo griaunamoji jėga. Socialinis susitarimas tarp piliečių ir valstybės? Zuikių valstybėje jis neįmanomas. Nepasitikėjimas sudaro sąlygas zuikiauti. Lengviausia įžvelgti sąmoningą zuikiavimo atvejį, tačiau gyvenimas kupinas aplinkybių, kuriomis zuikio elgsena pasirenkama turint ne visą informaciją. Nežinojimą taip pat kuria zuikiai. Jie mažina patikimos informacijos kiekį ir taip informacijos amžių paverčia dezinformacijos amžiumi.
Pavyzdžiui, tarnautojai disponuoja informacija, kurią reikia žinoti, kad būtų priimtas tinkamas sprendimas, tačiau jos nepateikia. Kaip antai Lietuvoje vykdomosios valdžios veiklos ataskaitose trūksta net 60 proc. informacijos apie nepasiektus rezultatus. Kitas pavyzdys – su valstybės biudžetu susijusius sprendimus priimame disponuodami tik pajamų ir išlaidų pinigų srauto rodikliais, o verslui bei Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vyriausybėms įprasto grynojo turto rodiklio neanalizuojame.
Ko verti pavieniai valstybės teigiami balansai, kai pagal grynojo turto rodiklį Lietuvos viešųjų finansų padėtis kelerius metus iš eilės blogėjo? Ar tinkamus sprendimus priimame? Ar įvertiname visus galimus valstybės įsipareigojimus? Ar planuodami ir vykdydami biudžetą nepamirštame valstybės suteiktų garantijų, teisminių procesų, būsimų Ignalinos atominės elektrinės uždarymo išlaidų? Tokių įsipareigojimų suma 2016 m. sudarė per 6 mlrd. eurų, arba 16 proc. BVP. Ar nepamirštame svarbių valstybei projektų, tokių kaip „Rail Baltica“, plėtros sąnaudų? Pagrįstai kyla klausimas, ar tikrai pažįstame ir žinome savo valstybę.
Jeigu nuolat formuosime iš anksto negatyvią nuomonę apie valstybę, ims veikti savaime išsipildančios pranašystės procesas. Jei vis didesnė visuomenės dalis ims mąstyti, kad valstybė yra blogybė, ji ir netaps geresnė. Lietuvos žmonių paklausėme, ar jie jaučiasi pagal galimybes prisidedantys prie valstybės kūrimo. „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi apklausa rodo, kad beveik 60 proc. atsakiusiųjų jaučiasi prie to prisidedantys. Norėtųsi daugiau?
Apie valdžios išlaidas – jokio supratimo
Pamenate pasakėčią apie žiogą ir skruzdėlę? Buvo labai graži, šilta vasara. Skruzdėlė, sunkiai vilkdama savo nešulius, ruošė maisto atsargas žiemai, o žiogas šaipėsi, grojo ir dainavo su drugeliais ir vabalėliais. Vasara baigėsi. Atėjo rūsti žiema. Žiogas pasislėpė po lapu, bet šaltis ir alkis privertė jį prašyti skruzdėlės pagalbos. „Eik ir toliau sau linksminkis!“ – pasakė skruzdėlė, uždarė langą, o žiogas mirtinai sušalo. Tikėtina, šiais laikais žiogas tiesiog suorganizuotų spaudos konferenciją, feisbuke apkaltinų ne tik skruzdėlę, bet ir visą skruzdėlyno valstybę.
Taigi, žmonių požiūris į valstybę skiriasi. Vieni linkę į ją žiūrėti kaip į neišvengiamą blogį. Jiems valstybė yra problema, o ne problemų sprendimo priemonė. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas sakydavo: „Patys baisiausi žodžiai anglų kalboje yra šie: aš esu iš vyriausybės ir atėjau jums padėti.“ Kiti neidealizuoja rinkos ir pripažįsta galimą pozityvų valstybės vaidmenį ekonomikoje. Treti pabrėžia valstybės institucijų svarbą ekonominiame gyvenime, nes jų paskirtis yra tenkinti ir bendruosius, ir verslo poreikius. Apklausa rodo, kad mums reikalinga Lietuvos valstybė: 90 proc. atsakiusiųjų teigė, jog reikalinga arba greičiau reikalinga.
Beje, terpė zuikiavimo reiškiniui atsirasti ir plisti susidaro, kai gaji nuostata „kiti taip daro“. Bendrai žmogus linkęs nenukrypti nuo kolektyvinio mąstymo ir elgsenos. Taip ir su zuikiavimu – jis užkrečiamas. Zuikiauja arba vienas kitas, arba visi. Jei kitas taip daro, kuo aš kvailesnis. Iš esmės žmonės nevengia prisidėti prie „bendro valstybės reikalo“, jeigu jie įtikinami, kad jų įnašas yra teisingas ir sąžiningas. Jeigu žino, kad visi daro tą patį.
Aukščiausiosios audito institucijos metinėje konferencijoje „Signals“ visas valstybės išlaidas suskirstėme į keturias sąlygines grupes: visuomenės gerovės, ekonomikos, valdymo ir saugumo bei gynybos. Mūsų užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa parodė: apie pusė apklaustų Lietuvos gyventojų mano, kad daugiausia valstybės lėšų skiriama saugumui ir gynybai, 15 proc. – biurokratiniam valstybės aparatui išlaikyti. Tačiau realybėje gynybai ir saugumui skiriama mažiausiai, o daugiausia, net apie 70 proc., lėšų numatoma visuomenės gerovei: švietimui, sveikatai, kultūrai. Deja, taip galvoja vos 7 proc. apklaustųjų. Taigi, dauguma Lietuvos gyventojų klaidingai supranta, kam valstybė išleidžia jų sumokėtus mokesčius. Kokios paskatos prisidėti, mokėti mokesčius, kai vieša opinija tokia, kad visi mokesčiai atitenka tik gynybai arba biurokratų pilvams prikimšti? Stereotipai, dezinformacija ir buitinė diskusija apie valstybę sukuria prielaidas zuikiavimui pateisinti. Todėl panagrinėkime keletą pavyzdžių iš valstybinių auditų apie tai, ką dar žinome ir ko nežinome apie savo valstybę.
Turto daug, vertės – mažai
Iki 2017 m. nė viena valdžios institucija neanalizavo savivaldybių kontroliuojamų įmonių finansinių rodiklių, neturėjo net informacijos, kiek apskritai jų yra šalyje. O 271 įmonės bendra portfelio nuosavo kapitalo vertė sudarė apie 1,3 mlrd. eurų. Kiek realiai valstybinės žemės turi valstybė – neaišku. Skaičiuojame nuo 1991-ųjų. Gali būti, kad šį darbą iš dabartinės valstybės tarnautojų kartos teks perimti jau kitos kartos istorikams.
Mūsų valstybėje šimtai naujų projektų kasmet gimsta nevertinant, kiek jų jau pradėta, nors ekonomikos pirmakursius moko, kad projekto rezultatų įvertinimas yra neatsiejamas projektų valdymo ciklo etapas. Kiekvienais metais stabdoma dešimtys ir net šimtai projektų, taip nukeliami įgyvendinimo terminai, įšaldomi jau panaudoti milijonai. 2015 m. tokiu būdu „sušalo“ apie 230 mln. eurų. Projektų „atšildymas“ paprastai padidina galutinę jų kainą, kartais dvigubai ir dar daugiau. Trečdalis visų projektų užsitęsė daugiau nei dešimtmetį.
Pradėtų ir nebaigtų darbų apytikslė vertė artėja prie beveik 10 mlrd. eurų. Biudžetas dabar yra lyg juodoji dėžė, kai išorei rodoma tik einamųjų metų valstybės investicijų suma ‒ 1‒1,5 mlrd. eurų, tačiau nutylimi tikrieji sukaupti įsipareigojimai.
Dabar pažiūrėkime į kontroversiškai vertinamus valstybės nekilnojamojo turto skaičius. Žinome, kad turime daugiau nei 10 mln. kv. m valstybės nekilnojamo turto. Deja, retai disponuojame objektyviais skaičiais. Nekilnojamojo turto apimtį dalijame tai iš bendro viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiaus, tai iš aštuonis kartus mažesnio valstybės tarnautojų skaičiaus. Taip kiekviena viešojo sektoriaus darbo vieta gali pasirodyti lyg kelių kambarių butas. Verslas stebisi, visuomenė pasipiktinusi. Visiems net smalsu, kaip tokiose erdvėse valdininkai sugeba surasti vienas kitą, ką ir kalbėti apie klientą.
Tačiau kaip manote, kokia reali situacija? Beveik 80 proc. valstybės nekilnojamojo turto neturi nieko bendro su viešojo sektoriaus darbo sąlygomis – didžioji jo dalis yra menkaverčiai statiniai, sandėliukai ir pan. Pats laikas atsisveikinti su sovietmečio vadybos dvasia, kad puikus yra tas vadovas, kuris „pramuša“ kvadratinių metrų ir inventoriaus vienetų į savo vadovaujamos įstaigos balansą.
Skaitau jūsų, skaitytojau, mintis. Aukščiausiojoje audito institucijoje vienam darbuotojui dabar tenka apie 9 kv. m. Pagal Lietuvoje galiojančias higienos normas vienam darbuotojui turi tekti ne mažiau nei 6 kv. m, kaliniui – apie 4 kv. m. Tai kokį viešojo sektoriaus darbuotojui skiriamą plotą manytume esant teisingą? Pagal ES teisės aktus vienai kiaulei, priklausomai nuo jai keliamų tikslų, priklauso iki 3 kv. m, zuikiams normos kol kas nenustatytos. Taigi, belieka susitarti dėl konkretaus siekiamo tikslo. Jei atvirai, mums vertėtų dažniau analizuoti, kokį smegenų, o ne nekilnojamojo turto plotą viešajame sektoriuje turime.
Išlaidavimo lenktynės
Australijoje, nuėdę ganyklas, zuikiai ėmė ėsti krūmus ir jaunus medelius, todėl buvo pažeistas viršutinis dirvožemio sluoksnis ir prasidėjo erozija. Ilgas zuikiavimo stažas viešajame sektoriuje lemia, kad „dirvonuojančių pievų“ Lietuvoje yra ne viena.
Pažiūrėkime į švietimo sritį. Visiškai suprantama, kad tėvai nori, jog jų vaikas gerai mokytųsi ir, matyt, nėra nieko blogo, kad vienas kitas tėvas nusamdo korepetitorių. Tačiau ar žinote, koks tikrasis to mastas? Pernai paskelbtas bendrojo ugdymo auditas atskleidė, kad 34 proc. tėvų, turinčių mokyklinio amžiaus vaikų, naudojasi korepetitorių paslaugomis.
Didžiuosiuose miestuose šis reiškinys dar dažnesnis – korepetitorius turi daugiau nei 40 proc. mokinių. Net ketvirtis tėvų, mokančių korepetitoriams, juos samdo jau pradinių klasių mokiniams. Kodėl žmogus turi patikėti savo mokesčius valstybinei švietimo sistemai, jei vaikų žinių kokybę užtikrina paralelinėje šešėlinėje mokykloje?
Pastaraisiais metais šalyje buvo atidaryti 42 sektoriniai praktinio mokymo centrai. Tai svarbu ir niekas neabejoja, kad to reikia. Jie buvo aprūpinti naujausia įranga. Investuota apie 120 mln. eurų. Tačiau kol kas didžiojoje centrų dalyje mokymų apimtis nesiekė nė pusės planuoto valandų skaičiaus, o viename iš jų daugiau nei metus mokymas iš viso nebuvo vykdomas. Valstybės auditoriai iškėlė klausimą, kodėl tokių ne visai išnaudojamų centrų infrastruktūros plėtrai ruošiamasi skirti dar 50 mln. eurų. Atrodo, kad ne veltui zuikiavimas dažnai sutapatinamas su nerūpestingu gyvenimu. Kas pagalvos vienu ėjimu toliau? O skaičiuodamas tik vieną ėjimą į priekį ne tik šachmatų, bet ir šaškių partijos nelaimėsi.
Dar vienas pavyzdys. Mūsų elektroninių ryšių tinklai apima apie 20 tūkst. km fizinės elektroninių ryšių infrastruktūros. Į jos plėtrą per pastaruosius ketverius metus investuota apie 40 mln. eurų, o sukurtai infrastruktūrai išlaikyti kasmet skiriama dar apie 30 mln. Tačiau nėra įstaigos, kuri koordinuotų tinklų plėtrą šalies mastu, todėl dubliuojama kone 4 tūkst. km fizinės infrastruktūros. Tokios zuikių lenktynių trasos atstumas būtų nuo Lietuvos iki Kinijos sienos.
Ką darysime toliau? Dažnai tikimės, kad problemos išsispręs savaime, nepriimant sprendimų, o gal net nesulaukus sąskaitos už išlaidas. Nusiteikimas „gal kaip nors“ didina destruktyvių procesų padarinius. Iki 2020 m. į šios infrastruktūros plėtrą planuojama investuoti dar apie 90 mln. eurų. Be abejo, visuomenę galima sujaudinti reklama, kurioje, pavyzdžiui, užsukęs į biblioteką senolis naudojasi tokios infrastruktūros rezultatais – kalbasi per „Skype“ su Anglijoje esančia anūke. Tuo tarpu save novatoriška pristatanti valstybė labiausiai laukia didžiųjų pasaulio bendrovių informacinių paslaugų centrų antplūdžio. Kita vertus, lietuviui žemės kasinėjimo darbai labai patrauklūs – iškasi, užkasi, Žemė apvali, todėl ir pinigų upės teka.
Perdėtos kontrolės kaina
Juokaujama, kad posakis „vienu šūviu nušauti du zuikius“ gimė verslo priežiūros institucijose. Natūralu, norisi, jog tokių medžiotojų būtų mažiau. Kiek yra verslo priežiūros institucijų Lietuvoje?
Mūsų neturėtų stebinti, kiek mažai žinome apie verslo priežiūros institucijas. Šiandien jų ‒ 56, tačiau nė vienoje valdžios ataskaitoje nerastume jų veiklos analizės, kiek ir kaip efektyviai veikia verslo priežiūros institucijos, kokia šios priežiūros paslaugų kaina. Todėl nenuostabu, kad pasigirsta klausimas, kodėl turiu savo mokesčiais prisidėti prie tokios chaotiškos veiklos finansavimo.
Antikos Atėnuose, kai žmonės imdavo bruzdėti dėl valstybės tarnautojų savavališkumo, valdžios vyrai juos apramindavo istorija apie lapę ir uodus. Į balą įklimpusią lapę apspito uodai. Kai jos pagailėjęs ežys norėjo uodus nuvyti, ši pasakė: „Nesikišk! Šitie jau prigėrė mano kraujo, ir jei juos išbaidysi, atskris kiti, alkani ir todėl godesni.“
Šiuolaikiniame bendrų problemų kupiname pasaulyje toks variantas jau nieko netenkina. Grėsmių ir pavojų skaičius auga. Preliminariais skaičiavimais, verslo priežiūrai kiekvienais metams iš biudžeto panaudojama apie 230 mln. eurų. Tai nėra tikslūs skaičiai, nes dalis verslo priežiūros institucijų, kai į jų duris pasibeldė valstybės auditoriai, nustebo ir dar prieangyje nenorėjo prisipažinti esančios verslo priežiūros dalyvės.
Nurašome ateities kartoms
Valstybinio audito ataskaitose yra ir daugiau pastebėjimų, tačiau ar verta tęsti? O jei niekas apskritai nebenorės mokėti mokesčių? Tokiu atveju, ar buvo verta kalbėti apie zuikiavimą? Neabejotinai. Pirma, kai per mažai laiko ir dėmesio skiriama faktams ir konceptualiam visuomeninių problemų aptarimui, didinama grėsmė, kad priimant strateginius sprendimus bus daroma klaidų. Antra, paskui klaidas ateis didelės sąskaitos. Taip, faktai yra nuobodūs. Juos sunku suprasti ir prisiminti. Jie nepatrauklūs ir grėsmingi. Grėsmingi, nes reikalauja atsakomybės. Nepatrauklūs, nes daugelyje šiandien minėtų pavyzdžių viešasis ir privatus sektorius dalyvavo ranka rankon. Jei tiksliau, viešasis ir privatus sektorius zuikiavo kartu. Tai ką turime daryti? Siekdami gerinti gyvenimo kokybę, turime suvienyti viešąjį ir privatų sektorių, derinti „aš“ ir „mes“ poreikius.
Šio straipsnio tikslas anaiptol nebuvo tik parodyti, kaip prastai valdomi pinigai ar turtas. Norėčiau, kad kiekvienas atsakytume: ar tikrai pažįstame ir žinome savo valstybę. Šiuo straipsniu norisi atkreipti dėmesį, kad zuikiaujama ne vien iš egoistinių paskatų, bet ir dėl to, kad neturima objektyvios informacijos apie valstybę. Beje, apklausos metu beveik 100 proc. moksleivių ir studentų teigė, kad jiems Lietuvos valstybė reikalinga. Taigi, šis jaunimas kels mums nepatogius klausimus. Kels sunkius klausimus. O tyla naudinga zuikiams.
Nieko nedarymas jiems leis valstybę paversti dykuma. Zuikių valstybės sąskaitas su dideliais skaičiais paliksime savo vaikams? O gal anūkams? Proanūkius, atrodo, mylime dar mažiau. Daugelis iš mūsų jų nesulauksime. Neteks žiūrėti jiems į akis.
Kviečiu žiūrėti į didelius skaičius ir kalbėti apie juos atvirai. Tik žinojimas ir pasitikėjimas vienija bendrai atsakomybei. Todėl, kai klausiu, ar tikrai pažįstame ir žinome savo valstybę, aš neklausiu, ar mes žinome skaičius. Patys svarbiausi klausimai yra šie: kai žinome šiuos skaičius, ką su jais darome, ar darome pakankamai ir ar norime daryti? XX a. pradžioje amerikiečių politikas ir diplomatas Dvaitas Morrowas rašė savo sūnui: „Pasaulis susideda iš žmonių, kurie nori daryti, ir iš tų, kurie nori būti. Jei gali, tapk norinčiu daryti, nes čia mažesnė konkurencija.“
Tebegirdžiu skaitytojo klausimą: tai vis dėlto, kas kaltas ir kas atsakingas už zuikiavimą valstybėje? Yra toks posakis – kai griūna šeima, kalčiausias tas, kuris yra išmintingiausias. O atsakingiausi yra galingiausi.
Neturėjusiems kantrybės skaityti viso straipsnio, jo santrauka būtų tokia: 100 proc. ZUIKIŲ = 0 proc. VALSTYBĖS.
Arūnas Dulkys yra valstybės kontrolierius
