Aktorė pasakoja, kad prie mėgstamiausių filmų ar knygų gali sugrįžti po kelis ir keliolika kartų, o gyvenimiškus atsakymus dažnai atranda grožiniuose kūriniuose
Martino Scorsese’s filmai. Nors pasaulis pristatė mažiau premjerų, nieko, kas buvo pastatyta 2020 m., nemačiau. Viskas, ką esu žiūrėjusi naujausio, sukurta dar iki pandemijos, dabar atidarius kino teatrus pirmiausia planuoju pažiūrėti filmą „Tėvas“, kuris neseniai laimėjo „Oskarą“. Laukiu M. Scorsese’s darbo – jis visiškai neseniai pradėjo filmuoti kino juostą „Killers of the Flower Moon“. M. Scorsese apskritai yra vienas nuostabiausių genijų kino pasaulyje, labai džiugu, kad po daugybės metų vėl kartu vaidins du jo gyvenimo pakeleiviai – daugiametis bendramintis Robertas De Niro ir kito etapo kompanionas Leonardo DiCaprio, kurie filme kartu yra susitikę seniai, seniai, juostoje „Berniuko gyvenimas“.
Filmai, kuriuos norisi vėl žiūrėti – „Kristaus kančia“ (rež. Melas Gibsonas). Mėgstu žiūrėti ir skaityti tai, kas patiko, ir po keletą kartų. Dažnai žiūrėdama iš naujo atrandu tą patį filmą, pastebiu naujus niuansus aktorių vaidyboje, scenarijuje. Kita vertus, sugrįždama jaučiu, kad emociškai ir mentališkai vėl pasipildysiu gero turinio. Tiek per pirmą, tiek per antrą karantiną žiūrėjau daug filmų. Dažnai sugrįžau prie to, ką mėgstu, peržiūrėjau tai, ką galvojau, kad gerai žinau, bet supratau, kad nemačiau jau penkiolika metų, ir tas išlikęs įspūdis yra labai senas, norisi jį vėl patirti. Dar man labai patinka pasižiūrėti kokį nors filmą, o po to ieškoti informacijos: skaityti interviu su režisieriais, aktoriais, žiūrėti pokalbius, filmo pristatymo interviu, galiu eiti nuo vieno vaizdo įrašo prie kito.
Franciso Scotto Fitzgeraldo romanas „Gražieji ir pasmerktieji“. Per karantiną ypač norėjosi grįžti prie kažko, kas seniai skaityta ir patikę. Kai kurios knygos, kurias esu skaičiusi, vis dar yra eilėje, dabar skaitau man naują F. S. Fitzgeraldo knygą „Gražieji ir pasmerktieji“, kurią įsigijau originalo kalba. Jaučiu didžiulį malonumą skaityti popierines knygas ir, kai tik galiu, vengiu elektroninių. Esu įpusėjusi šią knygą – joje yra viskas, kas būdinga šio autoriaus kūrybai: ta epochos tuštybė, net sakyčiau – nuobodulys, kylantis iš gero gyvenimo. Skaičiau, kad ši knyga paremta autoriaus ir jo žmonos Zeldos istorija. Knyga yra apie vyro ir žmonos santykius, perteikiamas laikotarpis, žmogus įkliuvęs į padėtį visuomenėje, turtą, atsiranda be galo didelė beprasmybė, nuobodulys, nusivylimas viskuo – ir savimi.
Françoise Sagan knygos. Per karantiną kilo noras grįžti prie to, ką skaičiau – pasirinkau porą F. Sagan knygų. Man ji labai patinka, esu perskaičiusi didžiąją dalį jos kūrybos. Tik kelių specialiai dar neskaičiau – taupau, nes žinau, kad jos nebėra ir daugiau knygų ji neparašys, o kai perskaitysiu visas, tai bus tam tikra pabaiga. Per karantiną vėl perskaičiau knygas „Sielos randai“, „Savotiška šypsena“ ir „Truputis saulės šaltam vandeny“, kurią pirmą kartą skaičiau labai seniai, dar būdama paauglė. Skaitydama dar kartą žinau siužetą, bet man jos stilius – nuostabus. Galiu vis iš naujo skaityti jos kūrinius. Prisimenu, kai perskaičiau knygą „Truputis saulės šaltam vandeny“ būdama dvidešimt kelerių, įsivaizdavau, kad galėčiau suvaidinti Natali, ir dabar vis dar norėčiau ją suvaidinti.
Rusų dramos teatro spektaklis „Prakeikta meilė“ (rež. Agnius Jankevičius). Prisiminus matytus spektaklius, dalies jų, žinoma, nebėra rodomų spektaklių sąrašuose, bet gal spontaniškai kilo mintis, kad norėčiau vėl pamatyti Rusų dramos teatro spektaklį „Prakeikta meilė“. Jis labai patiko. Inga Maškarina, pagrindinio vaidmens atlikėja, buvo tiesiog nuostabi. Tikrai labai žavėjausi ja, visa aktorių komanda puiki, bet man tas spektaklis buvo ji. Labai išskirtinė ir turbūt prigimtinė jos aktorinė išraiška, buvau tiesiog prikaustyta, kokia ji buvo atlikdama tą vaidmenį.
Dokumentiniai filmai. Mėgstu dokumentikos žanrą, žinoma, negalėčiau lyginti dokumentinių filmų su vaidybiniais – nuostabu, kad egzistuoja abeji. Mėgstu dokumentiką apie garsių, man patikusių ar savo darbais įspūdį palikusių asmenybių – aktorių, dainininkų, kitų scenos žmonių – gyvenimus. Yra asmenybių, apie kurias galvojame, kad žinome viską, nes jų žinomumas mums sukuria tokį įvaizdį, bet iš tikrųjų eidamas nuo vieno vaizdo įrašo prie kito supranti, kad daug ko nežinai. Per karantiną žiūrėjau daug įrašų apie Elvisą Presley, Michaelą Jacksoną. Taip pat man labai patinka NASA medžiaga, stebėjau tiesioginę transliaciją, kaip Marse buvo nutupdytas marsaeigis – man tai prilygsta tam tikrai meninei formai. Suprantu, kad tai realu ir kad tai yra aukščiausio lygio mokslas, tačiau įdomu stebėti tuos žmones, kurie metų metus dirba dėl tos vienos sekundės, bet tuo pat metu viskas atrodo taip nerealu ir neapčiuopiama, kad prilygsta išgalvotam fikcijos kūriniui.
Filmas „Prieš potvynį“ (rež. Fisheris Stevensas). Man įdomi dokumentika apie Žemę, patinka gyvūnų dokumentika – taip tarsi patenkinu savo dalį, kuri įsivaizduoja, kad tai yra kelionė po laukinę gamtą, kurios neaplankyčiau. Taip galiu pamatyti gyvūnus iš arti, vandenis, miškus ir kita. Kalbant apie dabartinę planetos padėtį, kuri ritasi į siaubingą būklę, man įspūdį paliko L. DiCaprio prodiusuotas filmas „Prieš potvynį“ – jį žiūrėjau kelis kartus. Jame labai įdomiai pateikiami faktai ir visuotinio atšilimo situacija. Man įdomu, kaip mes kiekvienas galime prisidėti prie planetos gerovės. Visai neseniai perskaičiau, kad L. DiCaprio šiuo metu taip pat prodiusuoja serijų ciklą „Stay Wild“, kuris pasirodys „YouTube“.
