Arvydas GudasPaskutinėmis gegužės dienomis Jaunimo teatre įvyko ypatinga spektaklio „Keliaujantys“ premjera, užbaigianti teatro 60-ąjį sezoną. Trečiąjį spektaklį Jaunimo teatre kuriantis vengrų režisierius Árpádas Schillingas bendram darbui subūrė beveik visą teatro trupę, siekdamas sukurti spektaklį, pasakojantį apie patį teatrą per kuriančių žmonių bendruomenės istoriją. Apie jos kelionę laike keičiantis kartoms. Apie tai, kas atskirus individus sieja vieną su kitu ir kas skiria. Kas laiko tėkmėje išnyksta ir kas išlieka. Pokalbio kryptį pasiūlė ir režisieriaus mintis užrašė Andrius Jevsejevas.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Spektaklį „Keliaujantys“ kuriate iš improvizacijų, paremtų dainavimu, tačiau yra ir spektaklio dramaturginis tekstas. Papasakokite, kaip repetavote? Juk repeticijų procesas buvo neįprastas: be choro užsiėmimų, ilgą laiką aktoriai gaudavo režisieriaus užduotis, išsiskirstydavo įvairiuose teatro pakampiuose, improvizuodavo, o vėliau visi kartu pažiūrėję miniatiūras, jas aptardavote, plėtodavote, improvizuodavote. Regis, panašų darbo principą iš dalies išbandėte ir prieš dešimtmetį Nacionaliniame dramos teatre kurdami spektaklį „Didis blogis“, po to jį savotiškai paveldėjo festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje.
Ar tokį darbo principą išprovokavo milžiniškas aktorių, su kuriais dirbate, skaičius (jų spektaklio komandoje net 26), ar tokią kūrybinę prieigą nulėmė būsimo spektaklio temos, estetiniai siekiai? Kodėl statydami „Keliaujančius“ Jaunimo teatre savotiškai sugriaunate pasaulį, teatrą, trupę, aktorių chorą? Kodėl pajutote poreikį tarytum sudaužyti į šipulius įprastą teatro realybę ir pamėginti ją kolektyviai permąstant sukurti iš naujo būtent dabar?
