Virgilijaus Usinavičiaus nuotr.Tarsi mamos austos drobės viršeliu dailininkės Sigutės Chlebinskaitės apvilkta Jeano Christophe’o Mončio knyga „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ – jautrus ir intymus sūnaus pasakojimas apie tėvą. Ne mažiau šiltus prisiminimus apie brolį širdyje saugo ir 95-ąjį gimtadienį ką tik atšventusi Palangoje gyvenanti žymaus lietuvių skulptoriaus modernisto sesuo Birutė Mončytė-Turauskienė – keletą jų atvėrė Agnei Žemaitytei.
– Ar anksti šeimoje supratote, kad Antanas pasuks menininko keliu? Ar tėvai pritarė tokiam sūnaus pasirinkimui?
– Augome be galo darnioje šeimoje. Nesuprantu, kaip dabar žmonės pykstasi, nesugyvena. Jau suaugę šnekėdavome, kad taip ir išnyksime nėkart nesusipykę. Antanas už mane buvo vyresnis 6 metais. Kiek jį prisimenu – pasideda šeimyna krepšį bulvių skusti, o jis neištvėręs pasiima vieną bulvę ir iš jos ką nors pjausto.
Kai brolis mokėsi Kretingos gimnazijoje, laukdavom parvažiuojančio į Mančius per atostogas. Pavasarį nusipjaudavo storesnę žilvičio šaką ir kažkaip padarydavo švilpius. Labai gražiai išmargindavo žievę – tada nevertinau, atrodė, kad taip ir turi būti. Išmokė ir vyresnę sesę švilpius daryti, o aš įsipjaudavau pirštą ir mano menas baigdavosi.
