Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, gruodžio 8 d.


UŽVERTUS KNYGĄ
100 ir vienas prisiminimas apie A. Mončį
Agnė Žemaitytė
Virgilijaus Usinavičiaus nuotr.
Rašytojas Tomas Sakalauskas (kairėje), Birutė ir Antanas Mončys prie Plokščių ąžuolo skulptoriui viešint gimtinėje 1989-aisiais.

Tarsi mamos austos drobės viršeliu dailininkės Sigutės Chlebinskaitės apvilkta Jeano Christophe’o Mončio knyga „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ – jautrus ir intymus sūnaus pasakojimas apie tėvą. Ne mažiau šiltus prisiminimus apie brolį širdyje saugo ir 95-ąjį gimtadienį ką tik atšventusi Palangoje gyvenanti žymaus lietuvių skulptoriaus modernisto sesuo Birutė Mončytė-Turauskienė – keletą jų atvėrė Agnei Žemaitytei.

Ar anksti šeimoje supratote, kad Antanas pasuks menininko keliu? Ar tėvai pritarė tokiam sūnaus pasirinkimui?

– Augome be galo darnioje šeimoje. Nesuprantu, kaip dabar žmonės pykstasi, nesugyvena. Jau suaugę šnekėdavome, kad taip ir išnyksime nėkart nesusipykę. Antanas už mane buvo vyresnis 6 metais. Kiek jį prisimenu – pasideda šeimyna krepšį bulvių skusti, o jis neištvėręs pasiima vieną bulvę ir iš jos ką nors pjausto.

Kai brolis mokėsi Kretingos gimnazijoje, laukdavom parvažiuojančio į Mančius per atostogas. Pavasarį nusipjaudavo storesnę žilvičio šaką ir kažkaip padarydavo švilpius. Labai gražiai išmargindavo žievę – tada nevertinau, atrodė, kad taip ir turi būti. Išmokė ir vyresnę sesę švilpius daryti, o aš įsipjaudavau pirštą ir mano menas baigdavosi.

2022 05 21 06:45
Spausdinti