Viena šiųmetės Kauno bienalės kuratorių – italė Alessandra Troncone – didžiausiu jos iššūkiu pavadino siekį suderinti vietos ir tarptautinį kontekstus. Kodėl tai svarbu ir ką apskritai šiuolaikinio meno parodai reiškia kontekstas, ji kalbėjo su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite.
– Kaip reikėtų interpretuoti šiųmetės bienalės temą „Po išvykimo / Prieš atvykstant“?
– Bienalės tema visų pirma perteikia kelionės idėją: leisdamasis į ją ne visuomet iš anksto aiškiai žinai, kur link keliauji. Todėl tema telkiasi į tą tarpinę būseną – kai dar nesi pasiekęs tikslo, bet jau pajudėjai. Tačiau kartu nusprendėme į šią temą pažiūrėti ir kiek konceptualiau. Geografiniu ir istoriniu atžvilgiu mes žvelgiame į Lietuvą kaip į posovietinę šalį, jausdami, jog ji, kaip ir kitos Sovietų Sąjungai priklausiusios valstybės, dabar yra tranzitinėje zonoje. Praeitis yra visai šalia jūsų, Sovietų Sąjungos žlugimas – dar nesena istorija. Ir visos jai priklausiusios valstybės šiandien iš naujo atranda savo tapatybę, idėjas, iššūkius. Šiuo atveju tema „prieš atvykstant“ reiškia ir susijaudinimą dėl tos ateities, kuri laukia jūsų šalies.
– Vakariečiai į jūsų minimą posovietinių šalių praeitį neretai žvelgia kaip į egzotiką ir atvykę čia pirmiausia ieško to istorijos puslapio reliktų. Tačiau patiems vietiniams tas puslapis būna jau įgrisęs, jie nori kuo greičiau tai pamiršti ir akcentuoti alternatyvą – tariamą ar esamą šalies „vakarietiškumą“. Ar teko su tuo susidurti Kaune?
