Gyventi čia ir dabar – tokio principo iš pietų ispanų išmoko ketvirtus metus Sevilijoje skaičiuojanti Agnė Staugaitė.
Beveik 2 m ūgio Sebastianas, žuvies pardavėjas, mane pamatęs iš tolo moja ranka. Nors paprastai sulaukia daug klientų, puikiausiai žino visų vardus. Ir ne tik juos. Sebastianui nereikia aiškinti, kokios žuvies norėsiu ir kaip man ją paruošti. Įspūdingame turgaus pastate akys raibsta nuo jūrų gėrybių ir žuvų, sugautų dar naktį, gausos.
Mano mėgstamiausias Trianos turgus (isp. El Mercado de Triana) Sevilijoje pastatytas ant Šv. Jurgio pilies (isp. El Castillo de San Jorge) liekanų. Čia galima ne tik nusipirkti šviežios žuvies, mėsos, vaisių, bet ir lankyti šokių, teatro, virtuvės kursus, susirasti bendraminčių ir tiesiog gerai leisti laiką. Nenuostabu, kad jis tapo ir vietinių, ir turistų traukos centru. Švieži maisto produktai ir kitos gamtos dovanos nuo prekystalių dingsta kone žaibo greičiu.
„Dukra, ar dar ko nors norėsi?“ – klausia manęs vaisių pardavėjas, dėdamas savo paties užaugintus apelsinus į krepšį. „Rytoj man pasakysi, ar patiko“, – šypsosi paduodamas pirkinius. Sumoku ir šiltai atsisveikinu. Žinau, kad rytoj čia tikrai grįšiu.
