Su Lietuva lengva nebuvo. Tik iš antro karto vienas pirmųjų šalies alpinistų, fotografas Romualdas Kęstutis Augūnas su bendražygiais užkopė į niekieno dar nelankytą viršukalnę ir pavadino ją Lietuvos vardu. Į prieš penkiasdešimt metų vykusią ekspediciją Pamyro kalnuose su pašnekovu nusikelia Ieva Rekštytė.
Šešių kopiančių vyrų laikysena išduoda ir nuovargį, ir viltį. Prieš tai, kai šioje nuotraukoje užfiksuoti viršukalnės – potencialios Lietuvos – ieškantys alpinistai, toje pačioje ekspedicijoje jie jau buvo įkopę į dar du kalnus ir suteikę jiems Čiurlionio ir Donelaičio vardus.
„Čiurlioniu nusprendėme pavadinti todėl, kad tarp mūsų buvo keli muzikai: Aleksandras Jurgelionis – pianistas, Juozas Antanavičius – muzikologas, buvęs Lietuvos muzikos akademijos rektorius, – sako R. K. Augūnas. – Donelaitį pasirinkome, nes būtent tais metais, 1964-aisiais, minėtos jo 250-osios gimimo metinės.“ Man mėginant įsivaizduoti į šešių kilometrų aukštį besiropščiantį rektorių, pašnekovas priduria, kad pirmieji alpinizmu Lietuvoje užsikrėtė būtent aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, o darbininkijos atstovų pasitaikydavo retai.
Rūstus uolų, sniego ir debesų scenovaizdis ir jame boluojančios alpinistų figūros šiek tiek primena „Žiedų valdovo“ siužetą. Galiausiai jie pasiekė 6220 m viršūnę. Ten ėmė krauti turą (iš akmenų sudedamą piramidę), į jį įspraudė raštelį su data, grupės pavadinimu, vadovo pavarde ir, naudodamiesi pirmojo įkopėjo teise, pavadino kalną Lietuvos vardu. Didinga akimirka. Tačiau vieno ekspedicijos dalyvių klausimas „Žiūrėkit, ar tik ne turas ten iš po sniego kyšo?“ staiga nutraukė euforiją. Praardę akmenų krūvą, lietuviai rado raštelį, skelbiantį, kad čia jau lankėsi Leningrado technikos instituto alpinistai. Kalnų schemose jų įkopimas nepažymėtas, matyt, rusai nebuvo pateikę ataskaitos. Džiaugsmingą lietuvių nuovargį pakeitė kartus nusivylimas. Apie mėnesį trunkanti ekspedicija jau ėjo į pabaigą, laiko ieškoti kito kalno nebuvo daug.
