Apsimetinėti niekada nebuvo labai garbinga. Ir vis tiek visi nuo giliausios vaikystės yra ką nors simuliavę: valgančius, miegančius, sergančius, skaitančius, besimokančius. Truputį vėliau įsimylėjusius, pavargusius arba, atvirkščiai, nepriklausomus ir viską galinčius. Abejingus ir susidomėjusius. Patenkintus ir nusivylusius. Apsimetinėti yra taip chameleoniška, bet kartu – taip žmogiška. Kai nesinori susipykti, nuvilti ar nusivilti. Kai baisu net pačiam prisipažinti. Kai gėda, liūdna, tuščia ir kvaila, lieka apsimesti, kad viskas gerai. Kalbėti banalybes ir nesąmones: „Šypsokis, ir nuotaika prašviesės.“ Kaip gaila, kad ne viskas, tiesiog panorėjus ir pasistengus, ima ir pagerėja, pasitaiso.
Tada atsiranda ne tik atskiri žmonės, bet ir ištisos tikrovės – simuliantai. Apsimetėlės realybės. Virtualios, netikros tikrovės. Internetinės meilės ir draugystės. Būsimų vestuvių, paradų, apdovanojimų ir kitų ceremonijų išankstinės repeticijos. Žmonės orkestrai. Baltosios eilės. Dar negimusių vaikų echoskopijos. Virtualios kapinės, į kurias galima virtualiai nusiųsti gėlių. Meilės laiškų instrukcijos. Powerpointai. Nuoširdžių atsiprašymų standartai. Prakeiksmų algoritmai. Pagirių priesaikos. Tiršti, sunkūs, saldūs ir tamsūs kvepalai. Vynuoginiai vynai visai ne vynuogių skonio. Ir visokių vaisių ar daržovių vynai, todėl visai ne vynai. Dezodorantai tikro vyro ir kerinčios moters kvapo. Dūmo skonio silkės ir visai nerūkyti, bet dūmo skonio lašiniai.
Baimės ir grėsmės atsiranda galvose. Visos „tikrovės“ ir „tiesos“ yra tik interpretacijos. Gamtoje nėra jokių „piktžolių“ – yra tiesiog augalai, kurie kažkodėl nepatinka sodininkams ir žemdirbiams. Jau klasikas sakė, kad augalai visai nenuodingi. Durnaropėje nėra ligų, ji pati neserga ir yra nė kiek nedurna, tu pats esi kvailas, kam valgei. Kai susergi prisivalgęs durnaropių, tavo liga yra tik tavo organizmo reakcija į tavo durnumą. Gal net ir mintys savaime nėra mirtinos ar pavojingos. Pats apsinuodiji skysčiais, valgiais, papročiais, idėjomis ir jausmais. Alkoholis nesuteikia sparnų, ir ne degtinė kalta, kad šitaip susimovei. Ji tik išlaisvino tai, ką buvai nuo savęs paslėpęs. Ir ne žmonių veiksmai ar žodžiai įžeidė tave. Tiesiog tu manai, kad yra žodžiai, dėl kurių reikia įsižeisti. Ir dar – tu žinai, kad yra žodžiai, kurie kažkodėl turi būti šventi amžinai. Dėl vienų reikia žudytis ir kautis. Dėl kitų – ištartų, paleistų į orą – privalu supykti ir niekada neatleisti. Nes yra susitarimai, dėl kai kurių dalykų būtina susitarti, bet kažkam kartais atrodo, kad daug garbingesnis ir kilnesnis susitarimas yra dėl nieko nesitarti.
Tas sutartinis pasaulis, žinoma, egzistuoja tik tavo galvoje. Kaip gerai, jei sutinki žmogų, kuris savo galvoje yra pasidaręs šį tą panašaus: kad gali su juo pasikalbėti, palyginti ir susikalbėti. Kad galite vienas kitą suprasti.
