Mažiau nei 3000 gyventojų turinti Šeduva sparčiai tampa vieta, kurioje susibūrę bendraminčiai imasi aktyviai budinti litvakiškąjį paveldą. Čia vykdomas projektas „Dingęs štetlas“ prikels primirštas ne tik miestelio, bet ir visos Lietuvos žydų gyvenimų istorijas.
Pusdienis Šeduvoje ir jos apylinkėse prabėga kur kas greičiau, nei spėju apgalvoti visą gautą informaciją. Jonas Dovydaitis, Šeduvos žydų memorialinio fondo direktorius, automobilį sustabdo vis naujose miestelio ir jį supančio vaizdingo kraštovaizdžio, slepiančio tragišką praeitį, vietose. Muziejų, įamžinsiantį Šeduvos žydų istoriją nuo seniausių laikų iki dabar, planuojama baigti įrengti 2016-ųjų pabaigoje, tačiau jau dabar miestelio apylinkėse apsčiai lankytinų vietų tiems, kuriuos domina litvakiškasis paveldas, Šeduvos ir joje gyvenusių žydų istorija.
Šių metų spalio 9-oji – preliminari data, kai, išskyrus muziejaus atidarymą, bus atidengtos visos kompleksinio projekto „Dingęs štetlas“ dalys: mergaitės skulptūra Šeduvos miestelyje, memorialai trijose žydų žudynių vietose keliolikos kilometrų spinduliu ir senosios žydų kapinės.
Štetlų – miestelių, kuriuose didelę gyventojų dalį sudarė žydai, – Lietuvoje buvo daugybė. Kodėl būtent Šeduva gali tapti litvakų gyvenimo įamžinimo epicentru? Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas, poetas ir eseistas Sergejus Kanovičius tai vadina atsitiktinumu. Jau penkerius metus kita jo įsteigta viešoji įstaiga „Maceva“, kuri rūpinasi išlikusių žydų kapinių Lietuvoje skaitmenizavimu ir memorializavimu, sulaukė vieno mecenato dėmesio: susipažinęs su įstaigos nuveiktais darbais jis pareiškė pageidavimą, kad iš Šeduvos kilusių jo senelių atminimas būtų įamžintas ne vien virtualiu būdu. Todėl dabar čia baigiamas rengti trečiasis memorialas žydų žudynių vietoje – kiti du jau sutvarkyti, ruošiamas pagrindas miestelio aikštėje stovėsiančiai Romualdo Kvinto skulptūrai. Senąsias žydų kapines baigta tvarkyti kiek anksčiau: šalia jų, kitoje vieškelio pusėje, parinkta ir būsimojo muziejaus vieta.
