Vytis SnarskisLietuviai visais laikais garsėjo ne tik dora ir sveikata, bet ir tuo, kad labai mylėjo gamtą. O kas ta gamta yra?
Trauklapiai, smilgos, dilgėlės ir visos kitos žolės. Ąžuolai, eglės, pušys, liepos, drebulės ir krūmai. Apuokai, pelėdos, šernai, vilkai, stumbrai, briedžiai, vabalai ir paukščiai. Tik va, bėda – lietuviai niekaip negalėjo apsispręsti, ar jie patys priklauso gamtai? Ar gamta yra lietuvio dalis, ar priešingai – lietuvis yra gamtos dalis? Ar lietuviui labiau pritinka giminiuotis su žirgais ir žemaitiškomis meškomis, ar geriau – su latviais? O gal net su lenkais. Ar gali gudas vadintis lietuviu? O prūsas?
Kai lietuviai nulipo nuo žirgų ir ėmė per daug galvoti susikūprinę kaip rūpintojėliai, atjojo kryžiuočiai ir, neradę, ką plėšti, išsikirto geriausius medžius, o labiausiai – ąžuolus. Tuomet buvo unija su lenkais, po to mus nukariavo visokie carai, vėliau porą dešimtmečių pabuvom laisvi, tada – sovietinė okupacija, galiausiai – vėl laisvi. Vėl galim savo gamtą mylėti ir puoselėti. Bet nebeišeina.
Puoselėk nepuoselėjęs tą gamtą, bet, kai niekas nemato, kažkas viską nusiaubia. Kol poilsiautojai žiemoja miestuose, kažkas plynai iškerta rekreacines girias, draustinius, lenda su išgaląstais kirviais į sengires. Gal tie medžiai patys išsikerta šachmatais bežaisdami? Gal mes be reikalo šmeižiam miškavežius ir stataus miško supirkėjus.
