Jei nešioji „Rolex“ laikrodį, dar nereiškia, kad tavo skonis geras ir apskritai ką nors išmanai apie tuos prietaisus, sako žurnalistas ir prabangių laikrodžių žinovas Arielis Adamsas. Jis Andriui Matuliauskui pasakoja apie savitus šių aksesuarų pasaulio dėsnius.
– Kas šiandien yra laikrodis?
– Geras klausimas. Neseniai teko diskutuoti dėl naujojo „Apple“ kūrinio. Daug kas mano, kad jis negali būti lyginamas su tradiciniais laikrodžiais ir kad pagal apibrėžimą negali būti priskiriamas jų kategorijai. Man tokia nuomonė pasirodė keista – juk „Apple Watch“ yra skirtas dėvėti ant rankos, jis atitinka laikrodžio formą ir, be daugybės kitų funkcijų, geba rodyti laiką. Bet supratau, kad tradicinių laikrodžių gerbėjai pajuto grėsmę, – kažkas pasiūlė visiškai kitokią idėją, kaip gali atrodyti šis prietaisas. Tradicinio skonio žmonėms tai yra nedideli mechanikos stebuklai, o ne kokie nors kvarco kristalai ar procesoriai. Jie gali būti laikomi statuso simboliais, ypatingos meistrystės pavyzdžiais ar vienetiniais meno egzemplioriais. Vis dėlto daugelis laikrodžius nešioja ne tik dėl jų estetinės vertės, bet ir dėl to, kad jie atlieka tam tikrą funkciją.
Dabar yra postlaikrodžių era. Seniau jie buvo būtini, o dabar laisvai galima išsiversti be jų. Tokie pokyčiai turi didelę reikšmę laikrodžių verslui, nes anksčiau buvusi beveik viena būtiniausių prekių pavirto į tai, ko žmonės turėtų geisti. Šis virsmas įvyko praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje, kai gamintojai nusprendė dėmesį sutelkti į prestižą. Jie sumažino gamybos apimtis ir ėmė leisti daugiau išskirtinių riboto tiražo produktų, už kuriuos galėjo paimti daugiau pinigų.
