Tarptautinio šokio festivalio „Aura“ proga jo sumanytoja Birutė Letukaitė leidžiasi į prisiminimus apie pirmuosius modernaus šokio žingsnius, repeticijų sales, tarptautinius pasirodymus ir galiausiai patį „Auros“ reiškinį, kuris stebina, moko ir nepaliaujamai auga jau daugiau nei kelis dešimtmečius.
Pirmasis festivalis. Pirmasis „Auros“ festivalis subrendo natūraliai ir net, sakyčiau, nesąmoningai. 1988 m. sugalvojome surengti sezono uždarymo koncertą. Netrukus po jo atsitiktinai sutikau pramoginių šokių šokėjus Norvaišus, ir jie papasakojo, kad Krokuvoje susipažino su šiuolaikinių formų baleto trupe, užmezgė kontaktą ir galėtų juo pasidalyti, jei norėčiau tą trupę pakviesti į Lietuvą. Kitąmet, vėl organizuodami sezono pabaigos koncertą, nusprendėme, kad reikia juos pasikviesti ir surengti šiek tiek didesnį renginį. Jau nuo pirmųjų festivalių publika į juos reagavo palankiai ir smalsiai. Visų pirma, buvo mažai ką nors panašaus matę: Lietuvoje menai ir kultūros gyvenimas tik plėtojosi, buvo juntamas didelis alkis lankytis parodose, spektakliuose ir kituose renginiuose. Užsienio trupės net sutikdavo atvykti be honorarų, nes ši naujai atsivėrusi šalis jiems buvo egzotika.
Tarptautinis pripažinimas. Pirmas tarptautinis „Auros“ pasirodymas įvyko 1990 m. Taline, operos ir baleto teatre „Estonia“ surengtame festivalyje. Likome nustebę, nes tuomet tebuvome mėgėjų būrelis, staiga atsidūręs tarp profesionalų vien todėl, kad iš Lietuvos daugiau nebuvo ką siųsti. Pagal Broniaus Kutavičiaus „Dzūkų variacijas“ sušokome kompoziciją „Lietuviškos variacijos“, taip pat pristatėme Jurijaus Smorigino pastatymą pagal Josepho Haydno muziką „La Passione“. Mūsų šokėjai, nors ir neprofesionalai, buvo stiprūs – trupės pagrindą sudarė buvusios gimnastės. Pamenu, kad niekas netikėjo, jog esame mėgėjai. Festivalį stebėjusi Rūta Krugiškytė, mūsų Operos ir baleto teatro solistė, tuo metu aktyviai rašiusi į spaudą apie baletą ir šokį apskritai, buvo šokiruota – Vilniuje nelabai kas žinojo, kad tokie dalykai vyksta Kaune. Ji surinko tame Talino festivalyje buvusių trupių choreografų parašus, patvirtinančius mūsų profesionalumo lygį, ir atvykusi į Kauną pradėjo rūpintis, kad galėtume savo būrelį įteisinti kaip šokio teatrą. 1995 m. galiausiai buvome įregistruoti. Tiesa, be patalpų, todėl teko repetuoti, kas kur leido.
Repeticijų salės. Vienu metu repetavome Kelių ir transporto tyrimo institute, nes vienos šokėjos tėvas buvo jo direktorius. Netrukus pastato dalis, kurios mažoje salėje vyko mūsų repeticijos, buvo perduota kitiems savininkams, tad mums teko ieškoti kitos vietos. Galiausiai aptikome sandėlį senamiestyje, M. Daukšos gatvėje. Ten sąlygos buvo baisokos: radome tik betonines grindis ir dvi devynių metrų pločio kolonas patalpos viduryje. Tačiau tai jau buvo mūsų namai: galėjome pasidėti magnetofonus, laikyti muzikos įrašus ir repetuoti. Ant žemės pribarstėme pjuvenų, patiesėme linoleumą ir ėmėme dirbti. Niekam nė į galvą neatėjo, kad salės grindys turi amortizuoti judesius, t. y. būti medinės, o šokant, kad ir ne ant pliko betono, kiekvienas žingsnis yra stipri atatranka į sąnarius.
