Taip malonumą, patiriamą klausant garsinių knygų, juokais vadina jų klausytojai. Pasaulyje naujasis formatas gyvuoja jau keletą dešimtmečių, garsinių knygų pardavimas svetur baigia prisivyti elektroninių knygų. Nors Lietuvoje garsinės knygos taip pat nėra naujovė, leidėjai tik pastaraisiais metais ėmė fiksuoti tikrą jų bumą. Kartu su sportuojančiais, vairuojančiais, turinčiais regos negalią, gulinčiais ligos patale, kenčiančiais nuo disleksijos ar užsienio lietuviais garsinių knygų klausė Agnė Žemaitytė.
Beveik 500 garsinių knygų sukaupusios skaitymo platformos „Audioteka.lt“ įkūrėjas Aurimas Mikalauskas niekada nemanė, kad sėkmingą informacinių technologijų (IT) specialisto karjerą iškeis į garsinių knygų leidėjo verslą. Prisimindamas nuosavo verslo idėjos gimimą jis sakė, kad prieš 14 metų susilaukęs sūnaus, kaip ir dauguma ką tik iškeptų tėvų, norėjo turėti gražių savo kūdikio nuotraukų, todėl ėmė domėtis fotografija. „Be to, daug laiko praleisdavau lauke stumdydamas vežimėlį, nes sūnus kitaip nemiegodavo, – pasakojo Aurimas. – Tuo metu nebuvo daug tinklalaidžių, vienos iš nedaugelio, Chriso Marquardto laidos apie fotografiją, aš ir klausiau. Nors draugas siūlė pabandyti klausyti garsinių knygų, tuomet turėjau daug stereotipų apie jas, su kuriais vėliau pats ir kovojau: kad garsinės knygos skirtos nemokantiems skaityti, neregiams ir pan.“
Pasak A. Mikalausko, prieš 10–15 metų vienintelis būdas gauti garsinių knygų buvo piratinė interneto svetainė „Linkomanija“ – vieta, kur tokios knygos platintos nelegaliai. Kol ryžosi išbandyti amerikiečių garsinių knygų ir tinklalaidžių platformą „Audible“, Aurimas užtruko dar kelis svarstymų mėnesius. Pradėjęs nuo Leo Babautos knygos „The Power of Less“, pirmą kartą perklausęs neįsidėmėjo nieko, antrąsyk klausydamas jau pagavo esmę, įsiminė kelis konkrečius žingsnius, o po trečiojo patikėjo pirmosios garsinės knygos prasme. „Tada pagalvojau, ar dabar kiekvienos knygos reikės tiek kartų klausyti? – juokėsi A. Mikalauskas. – Bet pastebėjau, kad su kiekviena knyga šis barjeras žemėjo.“
Tuo metu IT srityje dirbęs pašnekovas rašydavo straipsnius apie duomenų bazių optimizavimą. Jausdamas poreikį išmokti sklandžiau ir taisyklingiau dėstyti savo mintis, įkūrė tinklaraštį apie perklausytas knygas. Pradėjęs dalytis savo įspūdžiais vis dažniau sulaukdavo prašymų rekomenduoti, kur galima klausyti garsinių knygų: „Kreipdavau visus į „Audible“, o tada būdavo reakcija: o lietuviškai kur jos? Nėra.“ Tačiau tik dar po kelerių metų A. Mikalauskas sakė suvokęs, kad per daug žmonių teiraujasi lietuviškų garsinių knygų.
