Asmeninis archyvas„Prarijau!“ Taip galima apibendrinti pasaulinio garso pianistės Mūzos Rubackytės biografijos „Gimusi po fortepijonu“ skaitytojų įspūdžius. Menininkės gyvenime niekada nestigo rašytojo plunksnos vertų išbandymų, o pastarųjų metų pandemijos ir karo Ukrainoje sukelti iššūkiai žmonijai neleidžia jai ir šįkart likti nuošalyje – Agnei Žemaitytei M. Rubackytė atskleidžia planus išleisti knygos tęsinį.
– Kai kurie biografijoje „Gimusi po fortepijonu“ papasakoti dalykai nebuvo žinomi net jūsų šviesaus atminimo mamai. Gal galite įvardyti bent vieną ar keletą jų?
– Mama žinojo tik tai, kas gražu. Arba sužinodavo post factum. Ji pirmoji išgirdo mano knygą telefonu – kasdien jai versdavau po skyrių. Ji sakydavo: „Viešpatie, kiek sunkumų tu patyrei, tačiau viskas baigėsi gerai.“ Kai po 19 metų studijų jau būdama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docente siekdama savo tikslo, savo žvaigždės, išvykau į Paryžių, niekas manęs čia nelaukė, nerėmė, net būstas ir maistas buvo problema. Apie tai mama tuo metu negalėjo ir neturėjo žinoti.
Paskutiniais mamos gyvenimo metais kasdien po valandą kalbėdavomės telefonu. Mes paskęsdavome literatūroje, filosofijoje. Kai jos kukliai paklausdavau: „Kaip miegojai, ką valgei?“, ji man visada atsakydavo: „Gerai, juk nekalbėsime apie banalius dalykus.“
