Taip vadinasi vienas garsiausių XX a. pabaigos amerikiečių romanų, parašytas Dono De Lillo (lietuviškai, deja, turime tik vieną, ne patį geriausią jo kūrinį – „Kosmopolis“). Tai romanas-satyra, kuriame, pasitelkus antiutopijos ir mokslinės fantastikos priemones, kalbama apie vartojimo kultūrą, mirties baimę, konspiracijos teorijas ir žmogaus sukeltas ekologines katastrofas. Visa tai, kas dabar iškilo į pirmąjį planą – „Baltasis triukšmas“ virto mums į veidą rėkiančiu liudininku.
Kalbant moksliškai, baltasis triukšmas yra atsitiktinis signalas, kurio energijos spektras pastovus visiems dažniams, t. y. jis apima visus žmogaus ausiai girdimus garsus ir susideda iš visų dažnių. Svarbiausia jo savybė ta, kad jis gali numalšinti arba praryti kitas garso bangas, todėl labai tinka kaip foninis triukšmas nuraminti ar geram miegui.
Dabar „baltasis triukšmas“ – patogi ir tiksli metafora apibūdinti tam, kas vyko ir vyksta pasaulyje, ypač JAV. „Black Lives Matter“ (BLM) judėjimas prasimušė pro tą baltąjį politikos ir kultūros triukšmą. Man šiuo atveju svarbu tai, kaip jis atsispindi literatūroje, kaip pasikeitė pasaulio skaitymo ir rašymo įpročiai? Ką ir kaip anksčiau gniaužti, represuoti ir į paraštes nustumti balsai nori atskleisti ir pasakyti?
BLM judėjimas išryškino ir padėtį leidyboje – juodaodžiai autoriai dažniausiai būdavo ir vis dar yra ignoruojami ir stelbiami arba tiesiog nepastebimi. Žinoma, skyrėsi ir baltiesiems bei juodaodžiams autoriams mokami honorarai.
Leidybos verslas visame pasaulyje – senamadiškas ir kiek nepaslankus: jis ir nespėja, ir nenori reaguoti į žaibišku greičiu aplinkui vykstančius pokyčius. Viena vertus, tai galima suprasti – vaikantis madų ar laikinų dalykų, prarandamas pagrindas po kojomis, tačiau taip pražiopsomi arba nepastebimi tikrai svarbūs, ilgalaikiai pokyčiai. Dabar bandoma atsigriebti: kai pirkėjai iš elektroninių ir tikrų knygynų šluoja antirasistinę literatūrą, kai internetas ir socialiniai tinklai pilni sąrašų ir patarimų, ką skaityti apie sisteminį ir kitokį rasizmą ir ne tik apie jį – juodaodžiai detektyvų ir fantastikos rašytojai, poetai, istorinių romanų autoriai ir t. t., ir pan. – ištisas sąrašų ir rekomendacijų cunamis. Tiesa, akivaizdu, kad nemažai vardų ir kūrinių kartojasi, jų nėra tiek daug, kiek galėtų būti. Štai dienraštis „The Guardian“ teigia, kad Jungtinėje Karalystėje vos 6 proc. publikuojamų autorių yra kitokios nei baltos odos spalvos.
Taip pat esama tam tikros teminės diskriminacijos – jei rankraščiai neatitinka leidėjo įsivaizdavimo, kokia turi būti „juodųjų“ literatūra, jie atmetami iš anksto manant, kad knygos niekas neskaitys ir ji neaktuali.
Žinoma, visa tai lėtai, bet keičiasi. Dar prieš keletą metų susižavėjęs stebėjau JAV garsėjančią vietinių (Native American), kuriuos mes iki šiol vadiname „indėnais“, prozos ir ypač poezijos bangą. Jie poezija ne tik kalba apie savo problemas, jie daro tai kitaip, naujoviškai – jie lanksto anglų kalbą, eksperimentuoja su ja, įpina savų kalbų žodžių, pritaiko jai savo sintaksę ir gramatines kategorijas. Suplakamas tikrai sprogstamasis, nuostabus mišinys: nauja kalba, skaudžios temos, originali, iš dalies jų pasaulėvaizdžiu ir tikėjimu paremta vaizdinija.
Kartais (vis dažniau) man atrodo, kad mes gyvename draustinyje – baltųjų lietuviškųjų raganosių.
Nepaisant visų JAV vykstančių teigiamų ir neigiamų permainų, jų literatūra vis dar išlieka jautriu kamertonu, tučtuojau reaguojančiu į pokyčius, į mąstymo, socialinius, politinius lūžius. Literatūra ten – verdantis, kunkuliuojantis puodas. Ir, žinoma, nugraibius visas trumpalaikes aktualijų putas liks (nedaug, bet tikrai liks) svarbūs, tautos pokyčius ir nueitą kelią fiksuojantys tekstai.
Na, o mes? Kartais (vis dažniau) man atrodo, kad mes gyvename draustinyje – baltųjų lietuviškųjų raganosių. Mūsų literatūroje, regis, neatsispindi niekas, kovojamos senos kovos. Ne amžinos, o senos, pasenusios. Mes sėdime ir medituojame Amžinųjų vertybių miške. Tik ar tokios jos amžinos? Ar tas miškas tikras?
Nei 2009 m. riaušės prie Seimo, nei finansų krizė neužsuko į mūsų draustinį. Mūsų draustinyje nesilankė romai, jų mūsų literatūroje nėra, nėra joje ir tautinių mažumų: lenkų, rusų, baltarusių, ir kitų; jie neturi balso, o jei turi – mes jo negirdime, jis mūsų nepasiekia. Nėra mūsų draustinyje didelių socialinių problemų, jos vaikšto už tvoros – ten, kažkur, baisiojoje Rusijoje. Ten tai viskas blogai – net sprendžiant iš to, ką jie rašo. Nėra pas mus nei beglobių vaikų, nei iširusių šeimų, nei chroniškų alkoholikų. Na, gal šiuo atveju aš neteisus – yra kas apie juos kalba (tos pačios dvi trys rašytojos, kurios apie tai rašo jau porą dešimtmečių; vyrai rašytojai apie tai nerašo – susirūpinę rimtesnėmis problemomis. Kokiomis?).
Kita vertus, galima šiek tiek suprasti: ir tos senos kovos dar nebaigtos kovoti, neišsiaiškinti, neišrašyti, kolektyvinėje skaitytojo ir menininko sąmonėje nesudėlioti visi XX a. įvykiai. Bet šitie procesai (dabarties ir praeities fiksavimas) galėtų vykti lygiagrečiai (kaip vyksta sėkmingai visame pasaulyje). Nesinorėtų, kad raminantis baltasis triukšmas mus verstų ir toliau snausti.
