Kas šeimininkaus Sapiegų rūmuose? Šiuo metu tai esminis klausimas, sprendžiant Vilniaus baroko perlo likimą.
„Dėkui visiems keliavusiems kartu per Antakalnį ir lankiusiems Sapiegų paveldą. Dėl didelio susidomėjimo skelbiu dar vieną datą“, – ekskursijos „Primirštas Antakalnis“ feisbuko paskyroje rašo gidė Gabija. Matyti, kad šis Vilniaus rajonas ne toks jau primirštas: ir prie naujai paskelbtos datos greitai atsirado užrašas „Grupė pilna“. Didžiausio ekskursantų dėmesio sulaukė Sapiegų rūmai, kuriuose jau kelerius metus darbuojasi restauratoriai. Nors iš pažiūros pastatas dar neatrodo pasiruošęs priimti svečius, smalsuoliams rūmų erdvėse jau yra į ką prikaustyti žvilgsnį.
Pavyzdžiui, į šiuo metu atidengiamos, gerokai nuniokotos sienų tapybos procesą. „Nekyla abejonių dėl jos aukšto lygio, – mostu rodydamas į sieną tvirtina restauratorius Juozas Algirdas Pilipavičius, – Daugiau Lietuvoje tokių autorių kaip Michelangelo Palloni nebuvo, jo darbai yra unikalūs, nors ir kaip reikiant sugadinti. Todėl būtina neskubėti, dirbti palaipsniui, etapais, įsigilinant į kiekvieną detalę.“
Kantrybės moko ir architektas restauratorius Evaldas Purlys, Sapiegų mūrus prilyginantis knygai, iš kurios galima gana tiksliai išskaityti besikeičiančių rūmų šeimininkų istorijas ir laikotarpio peripetijas. „Ant Sapiegų rūmų sienų buvo nepaprastai daug lipdinių, kurie koncentravosi virš durų, langų ir palubėje, – dėsto E. Purlys. – Visiems sakau, kad čia pasiektas toks meninis lygis, kaip ir Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, tik šiek tiek mažesnio mastelio.“
