Nepripažinta, bijota, valdovų įsakymais ir gudrumu ant paprastų žmonių stalo atsidūrusi bulvė ilgainiui pelnė pripažinimą. Ji gelbėjo badmečiais, maitino kariuomenes ir tapo neatsiejama virtuvės dalimi. Rasa Pangonytė kviečia į kasdienę bulvę pažvelgti naujai.
Vieša paslaptis – lietuviai vieni godžiausių bulvių valgytojų Europoje. Tautietis per dieną suvartoja 234 g bulvių. Tai dvigubai daugiau nei vidutinis europietis. Tiesa, kaimynai latviai ir lenkai bulvių sukerta dar daugiau.
Kaip ir visos daržovės, bulvės ne tik skanios, bet ir vertingos. Iš bulvių gauname vitamino C, širdžiai ir inkstams naudingo kalio, baltymų, lėtai pasisavinamų angliavandenių (krakmolo) ir ląstelienos. Jos netgi nelabai kaloringos. Bėda ta, kad nevalgome kitų daržovių.
Kad ir kokiais bulvių specialistais dėtumės, faktai rodo ką kita. Lietuvoje auginama apie 60 jų rūšių, kai tuo metu bulvių tėvynėje Peru – apie 3 tūkstančius. Palyginti su kaimyninėmis šalimis, mūsų prekybos centruose bulvių pasirinkimas skurdokas. Todėl ieškant įvairovės, geriau traukti į turgų. Jei pasiseks, draugiškas ūkininkas patars, kurios bulvės geriausiai tiks vakarienei numatytam patiekalui. „Žmonės keisti dėl tų bulvių: tai jiems suverdančių, tai nesuverdančių, tai su daug krakmolo, tai mažai…“, – gūžčiojo pečiais vienas turgaus prekeivis. Išties, tradiciškai pagal suvirimą bulvės skirstomos į suverdančias, universalias (verdant nepraranda formos, bet lengvai subyra paspaudus) ir nesuverdančias. Pagal sukauptą krakmolo kiekį skiriamos į krakmolingas ir ne itin.
