EleluetaVienuolika metų prezidento Antano Smetonos ir jo artimiausios aplinkos biografijas tyrinėjusi istorikė Ingrida Jakubavičienė sako į šešias knygas sudėjusi viską, ką pavyko sužinoti. Agnė Žemaitytė domėjosi, kas vis dėlto galėjo likti rankraščių paraštėse.
– Tiek laiko ir jėgų skyrusi Sofijos Smetonienės ir Jadvygos Tūbelienės gyvenimų tyrimams tikriausiai ir šįkart visos medžiagos nesutalpinote į naująją studiją. Ar pasilikote idėjų ateičiai?
– Ši knyga yra naujas pasakojimas ne tik apie dvi pagrindines knygos herojes, bet ir apie daug kitų lietuvių. Per vienuolika metų trunkančius prezidento A. Smetonos ir jo artimiausios aplinkos, taigi žmonos ir jos sesers, biografinius tyrimus išleidau šešias knygas, tad viskas, ką sužinojau, publikuota.
Nusiuntusi leidyklai tikrai didelės apimties rankraštį gavau patikinimą, kad viskas įdomu, aktualu, gerai skaitoma, todėl tikrai neteko teksto nei trumpinti, nei atsisakyti kai kurių skyrių. Galiu sąžiningai pasakyti, kad dar kokios nors nepanaudotos medžiagos stalčiuje ateities projektams nepasilikau. Kadangi esu ne tik knygas rašanti istorikė, bet ir Istorinės Prezidentūros Kaune parodų kuratorė, galiu pasakyti, kad rengiant parodas kur kas dažniau lieka nepanaudos informacijos, nes informaciniai stendai nedideli. Tačiau dėl to visiškai neišgyvenu – ji patenka į straipsnius, konferencijų pranešimus ar interviu.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
– Nuo laikmečio, kurį aprašote, praėjo šimtas metų. Ar galite įsivaizduoti, kaip Sofija ir Jadvyga būtų gyvenusios šiandien? Apie ką jos norėtų kalbėti, kurioje srityje galėtų realizuoti savo gebėjimus, kokioms vertybėms atstovautų?
– Šios moterys buvo labai išmintingos, veiklios, komunikabilios, drąsios ir tvirtos. Manau, kad šiandien jos galėtų būti aktyviomis Lietuvos politikėmis ir būtų matomos Seime, o gal ir Vyriausybėje. O prieš šimtą metų joms teko dalyvauti politikoje tik kartu su sutuoktiniais.
L. Kubiliutes-Brazdilienes archyvasJ. Tūbelienės anūkas Peteris Kuhlmannas net neabejoja, kad šiais laikais jo močiutė ir pati būtų pretendavusi į ministro pirmininko poziciją, būtų buvusi aktyvi politikė. Jos galėtų dalyvauti įvairiuose moterų teisių užtikrinimo ir socialinės apsaugos projektuose, bet, žinoma, tai tik prielaidos. Reikia įvertinti, kad šimtmetį trukusi Rusijos imperijos priespauda išugdė ištisą plejadą karštų patriotų, pasiryžusių aukotis tautos labui. O valstybės raidai vykstant palankiomis sąlygomis, kaip yra dabar, patriotizmo lygis sumažėja, nes valstybė atrodo savaime suprantama duotybė. Todėl, jeigu Sofiją ir Jadvygą įsivaizduotume kaip 30–40 metų moteris, nemačiusias lietuvių kovos išsivaduojant iš sovietinės okupacijos, galbūt jos, kaip daugelis jaunosios kartos atstovų, pirmiausia siektų savo svajonių.
Tuomet Sofija tikriausiai garsintų Lietuvą pokerio ar bridžo čempionatuose, nes buvo puiki lošėja ir nė dienos negalėjo praleisti be kortų, o Jadvyga galbūt būtų žinoma dailininkė ir stebintų savo parodomis, nes dabar jai tėvai tikrai nebūtų sudarę jokių kliūčių studijuoti dailę ir tapti menininke.
– Ar, seserų akimis, šiandien atrodytume gana pilietiški ir modernūs? Dėl ko galėtume sulaukti jų priekaištų?
– Pilietinis aktyvumas ir šiandien yra labai svarbus modernios demokratinės visuomenės kriterijus. Manau, kad tik nedidelė dalis visuomenės įsitraukia į visuomeninę veiklą ir supranta, kad demokratinę valstybę kuria kiekvienas ir jos ateitis yra visų bendras reikalas. Liūdna, bet didesnė dalis piliečių vis dar užstrigę sovietinėje matricoje ir nuolat laukia, kada į kiekvieną jų menkiausią skundą reaguos valdžia, nes valdžia čia viską sprendžia.
P. Kuhlmann archyvasTrūksta lyderių, kurie nenorėtų tik patikti ir įtikti daugumai. Tarpukario spaudoje net nedideli pozityvūs dalykai būdavo pateikiami kaip svarbūs ir reikalingi. Nėra mažų ar menkų darbų, kiekvienas gali įnešti savo indėlį: neatlygintinai dirbdamas Raudonajame Kryžiuje, rinkdamas paramą, rūpindamasis savo bendruomenės gerove, savanoriaudamas „Jaunimo linijoje“, skaitydamas paskaitas, žodžiu, dirbdamas bendram labui. O seserys turbūt galėtų papriekaištauti, kad per dažnai dejuojame dėl smulkmenų, kad neskiriame kasdienių rūpesčių nuo tikrų problemų. Seserys net tris kartus gyvenimą turėjo pradėti visiškai nuo nulio, bet jos laikėsi tvirtai – ne turtas gyvenime svarbiausia.
– Ar mėgstate skaityti biografines knygas? Kuri paliko didžiausią įspūdį?
– Taip, biografines knygas labai mėgstu. Išskirčiau buvusio Didžiosios Britanijos premjero Boriso Johnsono išleistą Winstono Churchillio biografiją „Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“ ir keletu metų vėliau išleistą Churchillio žmonos Clementinos biografiją. Skaitydama šias knygas tikrai lyginau šią porą su Antanu ir Sofija Smetonomis bei Juozu ir Jadvyga Tūbeliais.
BEREKLAMOS:
