Meniu
Prenumerata

antradienis, sausio 31 d.


Demokratijos kaina
Mindaugas Tamošaitis

Prieš 90 metų trečiuoju Lietuvos prezidentu išrinktas Kazys Grinius kartu su to meto valdančiąja Seimo dauguma ėmėsi skubių reformų. Kilniais valstybės modernizacijos siekiais grįstus demokratinius pokyčius vos po pusmečio nutraukė perversmas.

Lietuvių visuomenėje, dažnai įskaitant ir akademinius tyrimus, pernelyg sureikšminami demokratijos laikotarpiu (iki 1926 m. pabaigos) šalį valdę prezidentai, pabrėžiamas jų didelis indėlis į valstybės politinį gyvenimą. Realiai prezidento vaidmuo buvo labiau simbolinis, nes 1922 m. Steigiamojo Seimo priimta konstitucija, garantavusi parlamentinę demokratinę santvarką, aukščiausius įgaliojimus suteikė Seimui ir įtvirtino vadinamąją seimokratiją. Valdančiosios koalicijos parlamente priimtus sprendimus turėjo pasirašyti ar atmesti jos pačios išrinktas prezidentas, o Vyriausybė privalėjo įgyvendinti įstatymus. Pagal konstituciją to paties Seimo valdančiosios daugumos, surinkus du trečdalius balsų, prezidentas galėjo būti atstatydintas.

Ši schema III Seime atrodė gana paprasta: valdančioji koalicija, kurią sudarė valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinių mažumų atstovai, priėmė įstatymus, juos pasirašė šios koalicijos prezidentu išrinktas valstietis liaudininkas Kazys Grinius, o įstatymus vykdė koalicinė Vyriausybė, vadovaujama valstiečių liaudininkų lyderio Mykolo Sleževičiaus. Todėl nereikėtų stebėtis, kad gyventojai dėl netinkamo valdžios priimtų įstatymų vykdymo protestus ar pagyras daugiausia reiškė ne šalies vadovui, bet parlamente daugumą turinčiai valstiečių liaudininkų frakcijai, ypač ministrui pirmininkui M. Sleževičiui. K. Griniaus prezidentavimo metais Seime priimtų įstatymų iniciatyvos pirmiausia kilo iš valstiečių liaudininkų ir jų partnerių socialdemokratų, o priimtus teisės aktus šalies vadovui likdavo tik pasirašyti.

Kad tuomečio prezidento galios buvo ribotos, liudija valstiečių liaudininkų frakcijos įsipareigojimai socialdemokratams III Seimo darbo pradžioje. Dar prieš valstybės lyderio rinkimus socialdemokratai koalicijos partneriams valstiečiams liaudininkams už paramą jų kandidatui K. Griniui, buvusiam premjerui, varpininkui, gydytojui, iškėlė ultimatyvias sąlygas: prezidentas be socialdemokratų frakcijos sutikimo „a) negrąžina Seimui persvarstyti jokio priimto įstatymo; b) nepaleidžia Seimo; c) nedaro jokių kitų svarbesnių žygių“. Turint omenyje, kad rinkimus laimėjo K. Grinius, galima manyti, kad liaudininkai socialdemokratų sąlygas priėmė, o tai reiškė, kad prezidentas jau nuo darbo pradžios bus priklausomas nuo Seimo valdančiosios daugumos, ypač socialdemokratų.

2016 07 03 14:05
Spausdinti