„Nei second hand rūbai, nei turgaus sendaikčiai nėra antrąsyk mikrobangėje pašildyti valgiai“, – pasakė hipsterių kultūros slenksčius minanti keturiasdešimtmetė, su pasimėgavimu nugerdama „Dundulio“ IPA keistu pavadinimu.
Su ja nesinorėjo ginčytis, o tik žiūrėti ir klausyti. Ne tik apie Vilniaus stoties rajone dygstančius barus ir restoranus, panašius į šiandienos pasimatymui pasirinktus „Dėvėtus“. Taip, tai pavadinimas populiaraus baro, kuris, anot vietinės faunos legendų, įsikūrė vietoj senų drabužių parduotuvės.
Ilgakojėms ir ilgakojams pritaikyti stalai. Po jais kybo cinkuoti kibirai su ritiniais popierinių rankšluosčių, prie kurių bent valandą derėjo dar ir mano kojos, taip smarkiai nesiekiančios grindų, kad rodėsi it kokio nesėkmingai šiame peizaže nusileidusio parašiutininko iš Trečiojo amžiaus universiteto. Bet niekam tai nerūpėjo. Virš galvų – antiremonto aksesuarais virtę laidai, lempos, ventiliacijos vamzdžiai, šalia – apsilaupęs tinkas ir prirašinėtos sienos. Visa tai skirta publikai, nebegalinčiai pakęsti naujojo kulinarinio snobizmo ir pranašumo demonstracijų, kurių Vilniuje daugėja lyg savo nevisavertiškumo kompleksus ir aklą valdžios geismą slepiančių biurokratų.
Be to, prasta mada ir tuštybės dėsniai vilioja kiekvieną TV žvaigždutę užsiimti savo skonio, pilvo pomėgių ir turinio viešinimu. Jei ne tokių pretenzingų receptų knygų kaip Beatos Nicholson, tai bent veidaknygės komentarų forma. „Dėvėti“ yra skirti gyvenimo padėvėtiems. Prie durų ant apšepusio baro krūva IQ ir „Intelligent Life“ (jokių kitų skaitinių!), belgiško ramumo barmenas atrodo neseniai atklydęs tarsi iš londoniškės Brick Lane gatvės užeigos. Jau supranta lietuviškai, bet angliškai kalba geriau. Lietuviams užimant darbo vietas Anglijoje, prasmės ir geros kompanijos ieškantys inkarą gali nuleisti Vilniuje. Kitaip nepasakysi: atsidūrėme plaukiančių prieš srovę susirinkimo vietoje.
