Fotografė Šarūnė Zurbaitė-Kajietė ir jaunoji balerina Dominyka Vosyliūtė per metus susitinka bent vieną kartą. Jų fotosesijos vyksta tyloje, be skubos ir patoso. Fotografė neužsakyta, modelis – nesuvaidintas. Ir taip jau devynerius metus – nuo vaikystės iki Pelenės vaidmens Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Viskas prasidėjo nuo to, kai Dominykos mama paprašė įamžinti paskutinę dukters vaikystės vasarą. Jai tebuvo devyneri, ji dar net nešoko baleto. Fotografė Š. Zurbaitė-Kajietė ir pati manė, kad tai tebus vienadienis reikalas. „Sutikau nepaprastai žavią mergaitę. Iš akių mačiau, kad ji – vaikas, bet viduje jau augo asmenybė. Tai ir užkabino. Net būdama devynerių Dominyka žinojo, ko nori. O norėjo tik vieno – šokti Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje“, – pirmąjį susitikimą prisimena menininkė ir iškart priduria, kad Dominykai rudenį pradėjus lankyti Baleto skyrių smalsumas atvedė į repeticijas.
Pirmieji puantai, žingsneliai, nuovargis – kaskart kitos spalvos, bet visada tas pats atviras veidas: „Dominyka nėra manekenė, ji netradicinio grožio, todėl labai įdomu stebėti, kaip ji keičiasi. Suaugę antakiai išnyko, bet strazdanos liko. Fotografavau visą paauglystę, bet ji tarsi neturėjo bjauriojo ančiuko periodo. Visada graži ir tikra.“
Dabar šokėjai D. Vosyliūtei – septyniolika. Pati prisipažįsta, kad pirmojo susitikimo su fotografe gerai neatsimena: „Net nesupratau, kad vyksta fotosesija. Galvojau, kad pasimaivėme ant lieptelio, ir tiek. Tik pastaraisiais metais pradėjau laukti naujų nuotraukų, smalsu, kaip Šarūnė mato tai, kuo aš gyvenu kasdien.“
