Viename „Intelligent Life“ numeryje keli autoriai ieškojo, kokia yra gyvenimo prasmė. Išnarpliojus svarbiausią būties dilemą, metas pakalbėti apie tai, kam skiriame didžiąją dalį savo laiko. Ieva Rekštytė prašo penkių profesijų atstovų atversti savo darbotvarkes.
Į klausimą, kiek reikia dirbti, atsakyčiau, kad nuolat. Žmogaus pašaukimas yra realizuoti save per darbą. Darbas yra tapimo žmogumi pagrindas, o požiūris į jį parodo ryšį su tikrove, santykį su kitais ir laiku. Kita vertus, dirbti reikia tiek, kad tas ryšys neišnyktų, t. y. nepersidirbti. Tokia ir mano darbotvarkė: dirbu tiek, kiek galiu ir noriu. Kai gyvenimo tempas toks greitas, o pokyčiai yra pastoviausias dalykas, ilgalaikės darbotvarkės neturiu. Man rūpi su konkrečiais žmonėmis susiję įsipareigojimai, kuriuos privalau įvykdyti tam tikru metu. Kitaip tariant, svarbiau ne darbotvarkė, bet darbo kokybė, atsakomybė, žodžio laikymasis.
Prisimenu istoriją, kuri nutiko kolegos klientui. Verslininkas kreipėsi dėl to, kad „nieko nespėja“: ryte išgerti kavos, pabūti su šeima, vaikais, susitikti su verslo partneriais ir t. t. Terapeutas pasiūlė susidaryti griežtą darbotvarkę ir jos laikytis. Vyras taip ir padarė. Po kelių savaičių jis dėkojo gydytojui už tai, kad suprato, kokią gerą darbotvarkę turėjo prieš tai, nes tos kelios savaitės buvo tikra kančia.
Darbas padeda žmogui būti aktyviam. Kai esi prasmingai aktyvus, tampi novatoriškas: sukiesi tarp naujų žmonių, minčių, patirčių, idėjų. Mane tai „pakrauna“. Su metais ateina supratimas, kad didžiausias malonumas yra tada, kai gali ir nori dirbti, kai sugebi gauti moralinį bei materialinį atlygį ir pasidalyti jį su kitais. Be abejo, aktyvus gyvenimas kelia įtampą, kuri kartais painiojama su nuovargiu. Pavargstame ne nuo darbo, o nuo per didelio žinučių, žinių srauto, nuo nemokėjimo atsirinkti, noro viską kontroliuoti, valdyti. Jei žiūri savo reikalų ir dirbi iš širdies, neužsižaidi su ego, viskas puiku. Jokia darbotvarkė to nepakeis.
