Tai beveik neperžengiama dilema muzikos gurmanams ir profesionalams, tačiau Ieva Rekštytė prikalbina šešis menininkus išskirti vieną muzikos stilių, turintį esminės įtakos jų gyvenime, nors ir nebūtinai klausomą kasdien.
Džiazas. Giedrė Kilčiauskienė, dainininkė.
Per savo 20 metų muzikinę karjerą esu dainavusi visus populiariosios muzikos stilius. Pradėjau 1995 m. nuo roko grupių „Muse-sick“ bei „Dogbones“. Man buvo šešiolika ir buvau įsitikinusi, kad visi kiti stiliai – mažai ko verti. Nors paraleliai Balio Dvariono muzikos mokykloje mokiausi džiazinio dainavimo pas Nijolę Maceikaitę ir improvizacijos pas gyvą legendą Vladimirą Čekasiną. Vis dėlto paaugliškas maištas nugalėjo ir džiazas tuo metu man buvo nesuprantamas. Po poros metų prisijungiau prie merginų roko grupės „Summerland“.
Požiūris į roką moteriškai švelnėjo, o tarp mano klausomos muzikos atsirado fankas ir soulas. Ir štai 1998-ieji. Metai, kai įvyko muzikinio mąstymo sprogimas mano galvoje – pradėjau dainuoti grupėje „Empti“. Požiūris plėtėsi – drum ’n’ bass, elektronika, pop, rokas, džiazas – absoliučiai viskas, tik su viena sąlyga: muzika turi būti kokybiška ir jaudinti. 2004 m. pradėjusi dainuoti su „Pieno lazeriais“, tapau dar mažiau kategoriška ir prisijaukinau humoro jausmą muzikoje, nors anksčiau manęs niekas nebūtų privertęs dainuoti „Robotas irgi žmogus“.
