Kanadoje gimusi Barbara Kirshenblatt-Gimblett didžiąją savo gyvenimo dalį sėkmingai kopė akademinės karjeros laiptais JAV. Tačiau vienas skambutis su kvietimu prisidėti prie Lenkijos žydų istorijos muziejaus kūrimo tapo lemtingas. Dabar profesorė gyvena Varšuvoje, laisvai kalba lenkiškai ir yra šios šalies pilietė. Ką POLIN muziejus buvusioje Varšuvos geto vietoje pakeitė ne tik jos, bet ir visos Lenkijos gyvenime, šio muziejaus nuolatinės ekspozicijos direktorės klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
Kaip jūs, Niujorke gyvenanti kanadietė, įsitraukėte į Varšuvoje įgyvendinamo muziejaus projektą?
– Maždaug 2001 m. išgirdau gandus: Varšuvoje bus statomas Lenkijos žydų istorijos muziejus. Pamaniau, kad tai neįmanoma. Juk nuo komunizmo žlugimo prabėgo dar nedaug laiko, be to, ką jie ten rodytų? Gal po metų projekto direktorius Jerzy Halbersztadtas, kurį laikau tikruoju šio muziejaus autoriumi, paskambino ir pasakė: „Būsiu Niujorke, noriu su tavimi susitikti ir pristatyti projektą.“ Susitikome, vėliau jis mane pakvietė atvykti į Varšuvą. 2005-aisiais buvo pasirašytas sutarimas steigti muziejų, o po metų mudu jau surinkome akademinę komandą. Taip ir įsitraukiau.
Kodėl būtent į mane kreipėsi J. Halbersztadtas, – atskira istorija. Jis dirbo su Amerikos žydų istoriku Mike’u Steinhoffu, ir šis pasakė: „Jerzy, tau reikėtų pakalbėti su Barbara, nes ji yra Rytų Europos žydų kultūros specialistė.“ Esu akademinio pasaulio žmogus, dėstau ir publikuoju savo tekstus. Taip pat daug dirbau muziejuose kaip parodų kuratorė. Tai labai neįprasta kombinacija. Be to, esu Lenkijos žydų vaikas. Dar 1976 m. su Lucjanu Dobroszyckiu parengiau parodą „Image before my eyes“, kurioje eksponuotos fotografijos iš Lenkijos žydų gyvenimo tarpukariu. Vėliau iš to gimė knyga ir filmas. Dar išleidau knygą, pagrįstą tėvo prisiminimais apie žydų gyvenimą iki holokausto. Taigi atėjau dirbti gerai pasiruošusi. Kai mane pakvietė prisijungti prie POLIN kūrimo, turėjau dvi priežastis sutikti. Pirmiausia pamaniau, kad tai gali būti labai svarbus muziejus. Troškau prisidėti visomis savo žiniomis ir patirtimi. Antra priežastis – norėjau permąstyti muziejaus sampratą, o tam nėra geresnio būdo, nei dalyvauti jį kuriant. Mano karjeroje šis projektas pasitaikė gana vėlai: jau buvau profesorė emeritė, neieškojau darbo, nebesiekiau karjeros. Galėjau visiškai atsidėti šiam projektui.
