Kaip Nojus nuo tvano gelbėjosi savo laive, taip mudu su senu pasaulį išnaršiusiu bičiuliu nuo karščio svaiginamos poilsiautojų minios saugojomės Ariogaloje.
Dubysos pakrančių vėsa ir viltis pasimėgauti jaukiu mažo miestelio užeigos valgiu nebuvo koks netikėtumas. Mano bičiulis, su trumpakelnio amerikiečio vėjavaikiškumu žengiantis tvirtus žingsnius senatvėn, jau ne pirmą vasarą ieško to, ką pamėgo Indianos miestelių restoranėliuose. Bent jau šviežiai kepto obuolių pyrago.
Naiviai tikėjausi, kad Luokėje rasiu „Blindos“ ar „Šatrijos“ karčiamėlę. „Populiariausio lietuvių herojaus šlovės ir nulinčiavimo vieta gali traukti pramogautojus“, – ramiai pasakojo jis, merkdamas žilus ūsus į mažą bokalą „Forto“ alaus (lygiai 1 euras). Romantiška Maironio trasa nuo Žarėnų iki Luokės neturi nė vienos dėmesio vietos. Jo manymu, jau dabar matyti gerėjantis privatus ūkininkų gyvenimas, skutamos pievelės, renčiamos pavėsinės su ugniakurais, o štai bendresnio gyvenimo vietų kaip ir nėra. Net didesniuose centruose (patikrinau Raseinius ir Kelmę) užeigos iškeltos į pakeles – gal kokie ratuoti turistai sustos.
Sunku būtų parašyti Lietuvos mažųjų miestelių kavinių gidą. Pokolchoziniai kaimiečiai dar neieško savaitgalio kaimynystės baro, o ir po mišių nesusirenka bendrų pietų. Vienintelė vieta Lietuvoje, kurią Užkalnis galėtų pareklamuoti smaguriautojams ir keistuoliams, žąsims ir žąsinams, – tai Pavydas. Tikras Šiluvos priekaimis tikrai keistu pavadinimu. Anot maniškio Indianos Džonso, ten tai bent karčiamos esama. Vien keistos formos ir dar keistesnio elgesio šinkorka ko verta. Ji galėtų tapti tikra žvaigžde. Lietuvos pavydoliai čia galėtų rinktis į sąskrydžius, apsitempę margais second hand nertinukais ir užsikniaubę virš savų lėkščių slėpti kits nuo kito, ką ir už kiek valgo.
