ScanpixKiną jis vadino „meno forma, o tuo pat metu ir cirku, „lunaparku “, kelione pamišėlių laivu, nuotykiais, iliuzijomis, miražu“. Gyvenimą, kaip ir tinka italui – magijos bei pastos junginiu. Vienas svarbiausių visų laikų režisierių, nepataisomas hedonistas Federico Fellini sausio 20-ąją švęstų savo 100-ąjį gimtadienį.
F. Fellini pavyko sukurti kritikų pripažintus kūrinius, kurie visam laikui įėjo į kino istoriją. Prieš 27-erius metus miręs režisierius iki šiol turi minias gerbėjų visame pasaulyje.
Kaip kūrėjui pavyko pasiekti vis dar aktualaus klasiko poziciją? F. Fellini raktas į sėkmę – neįtikėtinas jo jautrumas. Šis režisierius, regis, niekada nenustojo būti vaiku. Nors filmai kelia esminius klausimus, kartu jie parodo ir mažo berniuko žvilgsnį. Žinoma, nepaneigsi anamorfinių elementų, postmodernistinio vizualumo, humoro, tačiau režisieriui nemažiau svarbu buvo suvesti sąskaitas su savimi ir pasauliu.
F. Fellini paneigė teiginius, kad į savo kūrinius jis įpynė autobiografinius elementus, visgi stebint tokias fantazijos žanro dramas kaip „Amarcord“ (1973) ar „Aštuoni su puse“ ( „8½“, 1963 ) – lengviausias būdas pažinti ir suprasti juos sukūrusį meistrą
Juokas ir ašaros
Nors didžiausių F. Fellini kino hitų veiksmo vieta – Roma, režisierius šį miestą pažino tik būdamas jau suaugęs. Jis gimė 1920-ųjų sausio 20 d., ne Italijos sostinėje, o Adrijos jūros pakrantėje įsikūrusiame Rimini miestelyje. Vyriausias iš trijų brolių ir seserų.
Berniuko tėvas dirbo komivojažieriumi, keliaujančiu prekybos firmos atstovu, siūlančiu prekes pagal turimus pavyzdžius arba katalogus. Motina – namų šeimininkė. Mažasis Federico nuo ankstyvo amžiaus buvo linkęs į menus, noriai piešė įsivaizduojamus personažus. Kad galėtų netrukdomas atsiduoti savo aistrai – bėgdavo iš pamokų. Jį žavėjo cirkas. Suaugęs tvirtino, kad kadaise buvo įstojęs į trupę. Tiesa, režisieriaus motina vėliau paneigė šią istoriją. Vis dėlto neabejojama, kad cirkas tapo F. Fellinio įkvėpimo šaltiniu. Jo filmuose vaidmenis atliko keliaujantys cirko trupės artistai – „karlikai“, klounai, keistos moterys ir vyrai.
Provincijos miestelis greitai tapo per ankštas ūgtelėjusiam Federikui. Taigi pirmiausia jis nuvyko į Florenciją, kur rašė istorijas ir kūrė karikatūras vietos satyriniam žurnalui. Jau tada paaiškėjo jo talentas stebėti žmonių elgesį.
Tačiau Toskanos sostinėje būsimas režisierius ilgai neužsibuvo. Ilgainiui jis visiškai įsimylėjo Romą. Suprato, kad rado savo vietą žemėje. O susitikimas su talentinga aktore Giulietta Masina tik patvirtino jo įsitikinimą. Giulietta dalyvavo radijo laidose, kurioms scenarijus rašė F. Fellinis.
ScanpixUžgimusių jausmų nesunaikino net tragedijos, kurių likimas porai nepagailėjo. Netrukus po vestuvių G. Masina pastojo, bet laimė truko neilgai. Nukritusi nuo laiptų aktorė, deja, persileido. Po kurio laiko jai pavyko pagimdyti sveiką berniuką. Tačiau mažasis Pierfederico neišgyveno nė mėnesio – mirė nuo encefalito.
Geriausia terapija liūdnam F. Felliniui buvo darbas. Netrukus jo karjeroje įvyko tikrasis lūžis. Italų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris Roberto Rossellini pirmiausia pakvietė Federicą į savo filmo „Roma, atviras miestas“ („Roma cittą aperta“, 1945) premjerą, o vėliau – bendradarbiauti kuriant dramą „Paisan“ („Paisà“, 1946) scenarijų. Būtent R. Rossellini dėka F. Fellinis suprato, kad nori būti režisieriumi, suformuoti savo meninę kalbą. Bendradarbiaudamas su režisieriumi Alberto Lattuada jis sukūrė savo pirmąjį filmą – karčiai saldžią komediją-dramą „Varjetė šviesos“ („Variété Lights“, 1951).
Kitoje, jau savarankiškai sukurtoje juostoje „Baltasis šeichas“ („Lo sceicco bianco“, 1952) galima įžvelgti vėlesnio F. Fellinio darbo ypatybes: socialinę satyrą, o svarbiausia – fantazijos elementus, sujungtus su realistiškais provincijos vaizdais.
Sekantis pasakojimas „Pienburniai“ („I Vitelloni“, 1953) – pusiau autobiografinis filmas, kuriame F. Fellini žiūrovus supažindina su gerai pažįstamų bendraamžių būreliu, ką tik atšventusių savo trisdešimtmečius, bet vis dar nesukūrusių šeimų, gyvenančių kartu su tėvais, nenorinčių ieškotis darbo, nepraleidžiančių progų pašėlti baruose, įsipainiojančių į nerūpestingus nuotykius. Filmas buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią scenarijų ir laimėjo Venecijos „Sidabrinį liūtą“ už geriausią režisūrą. Visgi tikroji sėkmė autorių aplankys kiek vėliau.
Saldus gyvenimas
Federico G. Masiną vertino ne tik kaip žmoną, bet ir kaip savo patikėtinę. Matydamas jos vaidybinį talentą, jis įtraukė ją į Gelsominos vaidmenį kitame savo darbe „Kelias“ („La Strada“, 1954). Nors filmavimo grupė nerimavo, kad F. Fellinis bus per daug atlaidus žmonai, o tai esą neišvengiamai pakenks produkcijai. Netrukus paaiškėjo: jie klydo. Režisierius pats nurėžė žmonai plaukus, priversdamas ją atrodyti kaip kaliausę. Jis taip pat negirdėjo jos skundų, kad karinio palto apykaklė pritrynė kaklą iki kraujo. Tačiau pastangos buvo vertos aukos.
Žmonos vaidyba daugiausiai prisidėjo prie filmo sėkmės. Galima drąsiai teigti, – tai vienas geriausių visų laikų filmų. Kritikų širdis pavergė jaudinantis F. Fellini pasakojimas apie skausmą, žiaurumą ir vienatvę: naivi Gelsomina išteka už cirkininko Dzampano, kurį įkūnijo aktorius Anthony Quinnas, o šis ją paprasčiausiai išnaudoja.
Šiame filme F. Fellini nutolsta nuo savo neorealistinių šaknų ir kuria įsimintinas metaforas, simbolius. Pesimistiška Gelsominos odisėja tapo apibendrintu pasakojimu apie žmogaus dalią.
Juosta „Kelias“ atnešė režisieriui pirmąjį „Oskarą“. Tačiau jis suprato, kad tokia didžiulė sėkmė nebūtų buvusi įmanoma be puikaus Giulietos sukurto vaidmens, kurį kritikai apibėrė liaupsėmis.
Todėl ir kitas filmas „Kabirijos naktys“ („Nights of Cabiria“, 1957) neišsivertė be G. Masinos. Filmo herojė – vulgari aštrialiežuvė Kabirija. Nors ji pardavinėja savo kūną varganame miesto kvartale, tačiau yra vaikiškai tiki stebuklu, kad dar sutiks savo svajonių vyrą ir tada taps dora moterimi. Kabirija naiviai patiki atsitiktiniais vyrais, kurie ja pasinaudoja ir pažemina. Kartą ji sutinka banko darbuotą, kuris ima siekti Kabirijos palankumo. Ar tai tas vyras, kuris ją mylės tokią, kokia ji yra?
Pasakojimas apie prostitutę, svajojančią apie tikrą meilę, pakartojo “Kelio“ sėkmę. F. Fellini gavo antrąjį Oskarą, o G. Masina – „Auksinę palmę“ Kanuose už geriausią moters vaidmenį. Jos šypsena finalinėje scenoje, tapo šeštojo dešimtmečio italų kino simboliu.
Nepaisant visų gautų apdovanojimų F. Fellini savo sutuoktinės nepakvietė vaidinti kitame filme. Galbūt todėl, kad filmuodamas „Saldų gyvenimą“ („La dolce vita“, 1960) režisierius sutelkė dėmesį į visiškai kitokią estetiką nei ankstesniuose savo darbuose.
Pasakojime paliečiama socialinės grietinėlės, prabangiausio Romos rajono aukštuomenės gyvenimo tema. Bet mažai trūko, kad šis kūrinys išvis nebūtų sukurtas. Italų kino prodiuseris Dino De Laurentiis pasitraukė iš komandos po to, kai F. Fellinis atsisakė suteikti pagrindinį vaidmenį Paului Newmanui, kurį jis pasiūlė. Dar blogiau, režisierius reikalavo, kad vietoje jo vaidintų beveik visiškai nežinomas italų aktorius. F. Fellini pagrindė savo pasirinkimą taip: „Filmui reikia aktoriaus, turinčio beasmenį veidą. Visai kaip tavo“. Tačiau aktoriaus Marcello Mastroianni neatbaidė šis abejotinas komplimentas ar klasikinio scenarijaus nebuvimas.
Išėjusį prodiuserį pakeitė kitas – Angelo Rizzoli, ir filmas galiausiai buvo sukurtas. Tačiau bėdos tuo nesibaigė. Dar prieš juostos „Saldus gyvenimas“ pasirodymą didžiuosiuose ekranuose ėmė ristis pasipiktinimo banga. Vatikano Miesto Valstybės dienos laikraštis, kuriame pranešama apie Šventojo Sosto veiklą ir įvykius, vykstančius Bažnyčioje ir pasaulyje „L'Osservatore Romano“ paragino katalikus neiti į šį filmą, nes žiūrėdami jį jie pasmerkia savo nemirtingas sielas. Net buvęs prodiuseris R. Rossellini juostą pavadino niūria. Tačiau premjeros dieną paaiškėjo, kad kritikos banga buvo geriausia reklama. Kino teatrai, rodos, braškėjo per visas siūles.
„Saldus gyvenimas“ Kanuose apdovanotas Auksine palmės šakele. Laimėjo Oskarą už geriausius kostiumus ir nominuotas dar trims – geriausias režisierius, geriausias originalus scenarijus, geriausia juodai balta kinematografija.
Karšta satyra dėl smukusių Europos vertybių visam laikui įsirašė į kino istoriją. Kadrai iš 1960-ųjų dramos-komedijos „Saldus gyvenimas“ („La Dolce Vita“) puošia kone kiekvieno Italijos restorano sienas. Beje, šis filmas esą netgi inicijavo rimtus mokslinius darbus ir vis dar užima aukščiausias vietas įvairiuose visų laikų filmų reitinguose.
Scena, kurioje aktorė Anita Ekberg maudosi garsiausiame Romos Trevi fontane, tikriausiai yra žinoma kiekvienam kino gerbėjui. Visi taip pat F. Felliniui esame skolingi už terminą „paparacai“.
Būtent „Saldžiame gyvenime“ sutinkame pagrindinio veikėjo pagalbininką įžymybių fotografą Paparazzo, kurio pavardė ir tapo įprastu žodžiu vadinti žinomus žmones medžiojančius fotografus.
Apsigimęs melagis
F. Fellini mėgdavo šaipytis iš žiūrovų ir kritikų sakydamas, kad jis gimė melagiu ir juo negalima pasitikėti nei gyvenime, nei ekrane. „Aš pats susikūriau. Tai, kas išgalvota, man atrodo labiau tikra nei realybė“, – viename savo interviu yra sakęs F. Fellini.
Režisierius dirbo beveik iki savo gyvenimo pabaigos. Pirmasis spalvotas F. Fellini filmas „Džiuljeta ir vaiduokliai“ („Giulietta degli spiriti“, 1965) – tarsi sapnų ir prisiminimų kaleidoskopas. Pirmą kartą po septynerių metų pertraukos pagrindinį vaidmenį skyrė savo žmonai G. Masinai.
Federico ir Giulietta visą likusį gyvenimą praleido kartu. Kai 1992-aisiais režisierius buvo apdovanotas „Oskaru“ už viso gyvenimo pasiekimus, jis norėjo, kad žmona atsiimtų jam skirtą statulėlę. F. Fellini, kuris ir taip visą gyvenimą buvo hipochondrikas – sunkiai susirgo. Jis nesijautė pakankamai stiprus, kad galėtų skristi į didžiąją šventę užsienyje. Tačiau taksi vairuotojo žodžiai įtikino jį persigalvoti: „Privalai eiti. Dėl Italijos!“
Ir režisierius nuvyko, kartu su sutuoktine. Praėjus metams po ceremonijos, pora šventė savo 50-ąsias vestuvių metines. Vos po iškilmingos vakarienės F. Fellini pasijuto blogai. Jis mirė 1993-iųjų spalio 31 d. Į didžiojo režisieriaus laidotuves atvyko 70 tūkst. žmonių.
Pabaigai belieka pacituoti didį kino meistrą: „Visi žino, kad laikas yra Mirtis. Mirtis slepiasi laikrodžiuose“.
