Italijoje gyvenanti operos dainininkė Jurgita Adamonytė naujausioje Dalios Ibelhauptaitės premjeroje „Pelėjas ir Melisanda“ įkūnys pagrindinį moters personažą, su kuriuo pirmasis susidūrimas prieš metus tapo lūžiu mecosoprano karjeroje. Kas po jo pasikeitė ir iš ko dabar solistė lipdo efemeriškąją Claude’o Debussy operos heroję, ji pasakojo kultūros apžvalgininkei Ievai Rekštytei.
– Pianistė Mūza Rubackytė interviu yra pasakojusi apie pirmus kartus, kai grįždavo koncertuoti į Lietuvą iš Paryžiaus. Esą tuomet ji jusdavo tokią įtampą, jog naktį prieš koncertą nakvodavo viešbutyje, kad tai atrodytų kaip dar viena jos kelionė iš daugelio. Ką jums reiškia kurti vaidmenį Lietuvoje? Ar ši patirtis skiriasi nuo pasirodymų kitose šalyse?
– Reikia pripažinti, kad pasirodymai Lietuvoje nėra įprastas darbas. Jaudulio nemažai vien todėl, kad kur kas daugiau žmonių čia mane pažįsta: pasiklausyti ateina ir draugai, ir dėstytojai. Jie lygina mano pasirodymus su ankstesniais, pastebi, kas šįsyk geriau, o kas blogiau. Jei užsienyje kas nors nepasiseka – na, ir didelis čia daiktas, niekas tavęs nepažįsta (juokiasi).
Lietuvoje susitinkame su kolegomis solistais, kurie taip pat gyvena svetur, tad šie pasimatymai, dažniausiai įvykstantys D. Ibelhauptaitės repeticijose, būna malonūs mums visiems. Ne toks malonus dalykas – apkalbos ir kritika, Lietuvoje dažnai be svarių priežasčių žarstoma išvykusiems siekti karjeros į kitas šalis. Manau, kad negatyviausiai šneka tie, kurie nežino operos, jos edukacijos, kultūros padėties. Tada ir gali nesuvokti, ko jiems trūksta, kas čia blogai?
