Prieš šešerius metus teko rengti interviu su tuo metu vienu profesionaliausių mūsų šalies žurnalistų. Klausinėjau apie socialinio tinklo komunikacijos specifiką, būsimą populiarumą ir apskritai ar jis toks būtinas XXI a. žmonėms. Pašnekovas feisbuką metaforiškai palygino su vos pažįstamų asmenų susibėgimu vyno bare tik kelioms ar keliolikai minučių. Apie glaudesnį, tikresnį ir ilgesnį internautų kontaktą socialiniuose tinkluose kalbėti nėra prasmės.
Lietuvoje negausūs medijų teoretikai, perskaitę šį interviu, tuomet iškart sukilo: atsiliepimų straipsniuose puolė įrodinėti, kad feisbukas yra ir bus lyg mobilusis telefonas, be kurio žmonės jau neįsivaizduoja bendravimo.
Praėjus daugiau nei pusei dešimtmečio, tenka pripažinti, kad abi aptartos pozicijos buvo iš dalies teisingos, – dabar kvestionuoti feisbuko populiarumą jau būtų keistoka. Vis dėlto nedaug kas viešai svarsto, kokias transformacijas patirs įprasti žiniasklaidos žanrai, kokia tokio susižinojimo esmė ir prasmė.
Praėjusių metų pabaiga Lietuvos feisbuko vartotojams ir visiems, kurie seka bendravimo socialiniuose tinkluose transformacijas, buvo ypatinga tuo, kad prasidėjo naujas etapas: jau gana ilgą laiką beveik be jokios atsakomybės juose sklindančias nuomones, didesnės apimties komentarus papildė naujas reiškinys – čia persikėlė ir poezija.
