„Aš nepadariau nieko revoliucingo – tai jau tikrai“, – dokumentinėje juostoje „Jonas nepaliauja flmuoti“ sako pats jos herojus Jonas Mekas. Tačiau režisierius Pipas Chodorovas kalbėdamas su Viktorija Vitkauskaite svarsto, kad šioje frazėje yra ir tiesos, ir netiesos, ir labai mekiško kuklumo.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje amerikietis P. Chodorovas gyveno Paryžiuje ir jau dirbo eksperimentinio kino platinimo organizacijoje, tačiau su J. Meku pažįstamas dar nebuvo. Retsykiais jis vis apsilankydavo gimtajame Niujorke, todėl kartą kolegos jo paprašė darbo reikalais užsukti į ten veikiančią Filmų antologiją – milžinišką nepriklausomo kino produkcijos archyvą, kurį įkūrė ir kuriam vadovavo J. Mekas. Taip jie 1992-aisiais ir susipažino.
„Nuo tada dažnai, kai tik atvykdavau į Niujorką, mudu susitikdavome. Kolegoms Jonas sakydavo, kad eina į biblioteką. O iš tiesų mudu eidavome į barą, kur jis manęs klausdavo: „Tai kokią knygą šiandien gersi?“ – prisimindamas nusijuokė P. Chodorovas.
Abu bičiuliai visą laiką buvo įsitraukę į labai panašias veiklas: kūrė filmus, rūpinosi kitų nepriklausomų režisierių darbų platinimu, organizavo kino peržiūras. Maždaug 1997 m. ėmė kartu dirbti, vienijami bendro troškimo – kad eksperimentinis kinas sulauktų tokios pat pagarbos kaip ir, pavyzdžiui, Steveno Spielbergo ar Alfredo Hitchcocko filmai. Iš tuometės bendro darbo patirties P. Chodorovui itin įsiminė jo bičiulio mokėjimas nepasiduoti įtampai, neleisti, kad piniginiai rūpesčiai viską užgožtų: „Kaip ir aš, Jonas turėjo finansinių iššūkių, turėjo apie juos galvoti. Bet kažkaip jis mokėjo viską suderinti ir gyventi neįsitempęs, be streso.“
